Antai vadinamasis senbernaras buvo negrynakraujo pudelio ir kiemšunio mišrūnas; neva foksterjeras buvo su takso ausimis, rotveilerio gabaritų, o kojos išlenktos kaip rachitiko; atseit leonbergeris barzdotu snukiu buvo panašus į šnaucerį – tik uodega buvo nukirsta, ūgis takso, o užpakalis plikas kaip amerikietiško beplaukio terjero.
Šie kinologiniai apmąstymai aplankė svarstant, į kokių veislių mišrūną panaši naujai susikūrusi Lietuvos socialdemokratų darbo partija. Geresni žmonės pasakytų, kad dovanotam šuniukui į kilmės dokumentus nežiūrima. O kad jis dovanotas, patvirtino ir G.Kirkilas, pavadinęs naujai įkurtą stebuklą „dovana šimtmetį švenčiančiai Lietuvai“.
Būtų šiaip sau dovana, kad ir Velykų proga, tai pernelyg nesikabinėtum žmogus. Bet jeigu tau jau toks epinis prezentas, panagrinėkime, ką gi gražaus iš šio nesavanaudiško gesto gavo Lietuva savo šimtmečio proga.
Tiesą sakant, Lietuva gal ir negavo, bet paskiri jos piliečiai – su kaupu. Seimas gavo galimybę grįžti iš „frakcijų koalicijos“ į labiau konvencinę partijų koaliciją. Nes kažkaip net nepatogu buvo valstiečiams valdančiojoje daugumoje – tarsi ir su kažkuo dirba, bet kam tie partneriai atstovauja, velnias žino.
O dabar bus aišku, kad jie atstovauja krūvai iki gyvo nervo atsibodusių veidų, tarp kurių vienintelis bendras bruožas, kad juos kažkada arba kažkas išbrokavo, arba jie patys „išsipašalvonino“ dėl charakterių ar pažiūrų nesutapimo.
Nors greičiau dėl charakterių, nes naujosios partijos ideologiją sunkiau surasti nei gyvybės vandenį liaudies pasakose. Kadangi vienintelė šioje organizacijoje susirinkusių žmonių ideologija – reikalų tvarkymas.
Netgi ministerija, kuriai jie mieliausiai vadovautų, vadintųsi tiesiog Reikalų ministerija. Kokių? Ogi bet kokių. Tik duokit reikalų, o jau specialistų jiems tvarkyti atsiras.
Premjeras S.Skvernelis gavo šansą pademonstruoti savo azartiškumą, nes leptelėjo galįs lažintis, kad naujoji partija suklestės. Lažybų kontoros sukluso, tačiau ant premjero kabliuko neužkibo ir jokių patrauklių koeficientų lažinantis šia tema nepasiūlė. Belieka manyti, kad lažybų kontoros politines tendencijas prognozuoja geriau nei vyriausybių vadovai.
Tai visiškai nenuostabu žinant, jog kitas premjeras, tik jau buvęs, A.Butkevičius, skundėsi, kad atidavė širdį socialdemokratams, o jie, matyt, ir tie, ir kiti, ėmė ją ir sudaužė. Čia gal ir ne pati gražiausia dovana, antra vertus, bent jau poetiška. Tiesa, jau ne taip poetiška, kaip su premjero patarėju E.Jankevičiumi, kuris tapo LSDDP pirmininko pavaduotuoju pats to nežinodamas.
Pokštininkai gavo progą repetuoti būsimus Seimo ir savivaldos rinkimus biuleteniuose. Įsivaizduokite, koks chaosas kils rinkėjo makaulėje, kai jam viename lape bus pasiūlyta rinktis iš Socialdemokratų partijos, Socialdemokratų darbo partijos ir dar, tarsi to būtų negana, tiesiog iš Darbo partijos.
Kadaise tokio triuko buvo griebęsis J.Kennedy, kai jo sūnus J.F.Kennedy balotiravosi į senatoriaus nuo Masačusetso valstijos rinkimus. Vienas iš oponentų buvo pavarde Russo. Tai tėvelis Kennedy iškėlė dar vieną Russo, rinkėjai susipainiojo tarp dviejų, balsai pasidalijo, ir JFK laimėjo pirminius Demokratų partijos rinkimus.
Tai gal ir čia buvo šėtoniškas konservatorių planas apdumti akis kairiosios politikos šalininkams?
O jeigu visai rimtai, tai labiausiai šis tvarinys primena Pareikalavimo Kambarį iš sagos apie Harį Poterį. Pamenat, ten buvo toks kambarys, kuris pasirodydavo žmonėms tada, kai labiausiai jo reikėjo. Tad susirinko kritinė masė žmonių, kuriems baisiai norėjosi kur nors būti. Kur, nesvarbu. Kad tik prie reikalų.
Beje, šis kambarys turėjo ir antrą funkciją – jame burtų akademijos mokiniai sumesdavo niekam nebereikalingus daiktus. Sutikite, kad šis palyginimas gal net ir tikslesnis.
