Be to, dažnas jau ne tik juokiasi, bet ir verkia. Čia vėl apie tai, kokių minčių kelia aistros dėl Lukiškių aikštės.
Jau atrodė, kad nebus kvailesnio siužeto nei tas, kai pasibaigus paminklo Lukiškių aikštėje konkursui „vytininkai“ su „bunkerininkais“ susikibo mirtinoje kovoje.
Bet šią savaitę staiga į sceną su trenksmu įgriuvo Seimo Valstybės istorinės atminties komisija ir paskelbė, kad jokio konkurso, kurį laimėjo „bunkeris“, nebuvo, nes niekas jo rezultatų oficialiai nepaskelbė, taigi teisiniu požiūriu apskritai nieko neįvyko.
Valstybės istorinės atminties sargų motyvas aiškus – jie priešakinėse gretose tų, kurie Seime įregistravo projektą, numatantį, kad aikštėje turėtų stovėti tik Vytis.
Komisija dėl netikusio konkurso apkaltino sostinės savivaldybę, Kultūros ministeriją ir kreipėsi į premjerą S.Skvernelį. Savivaldybė kritiką atmetė, ministerija tūnojo po pernykščiais lapais, o premjeras pasakė, kad Vilnius negaus nė cento iš žadėto pusės milijono tol, kol neparengs bent techninio projekto. Savivaldybė išpūtusi akis pareiškė, kad nieko negali daryti tol, kol negaus bent cento.
Dar įsikišo pats krivių krivaitis R.Karbauskis – jis neatmetė naujo konkurso galimybės.
Taigi situacija vėl tapo tokia, apie kurią už Atlanto sakoma, kad viena nemaloni konsistencija, prasidedanti raide š, pateko į visu smarkumu veikiantį ventiliatorių.
Kitaip sakant, visiškai aišku tik tai, kad šiemet jau nieko Lukiškių aikštėje nebus. Akivaizdu ir tai, kad padėties visiškai nevaldo Kultūros ministerija su savo profesionaliausia ministre. Negi aklavietė?
Gal bent laikinos paliaubos įsivyrautų, jei šioje nelaimingoje aikštėje būtų įsmeigtas tas 17 metrų koplytstulpis, kurį dabar nori šalia savęs įsmeigti Seimas?
