Sąjūdis prasidėjo nuo „akmens amžiaus“ ir niekada nesibaigs, bet
konkreti data jau yra tapusi Lietuvos istorijos dalimi, verta tiek
prisiminimo, tiek ir minėjimo.
Entuziastų dėka pasistengta šią datą prisiminti Sąjūdžio „gimtinėje“
Mokslų akademijos salėje balandžio 3-iąją. Minėjimą pradėjo buvę
Vilniaus sąjūdininkai.
Gavau kvietimą dalyvauti. Gaila, negalėjau atvykti. Tikėjausi bent
žiniasklaidoje sužinoti, kas buvo kalbama. Deja, jokios ryškesnės
informacijos apie įvykį neužtikau. Užgožė prezidentės vizitas į
Vašingtoną.
O gal be to, kas įvyko prieš 30 metų, ir to vizito nebūtų buvę. Ir
trys Baltijos valstybės su išskirtine JAV parama neręstų bendros fronto
linijos prieš galimą Rusijos grėsmę.
Kiek stebiu, mūsų valstybės vadovai vis vangiau prisimena su Sąjūdžiu
susijusias datas. Gal kad savo ypatingesnio vaidmens tame judėjime
neranda? Žmogiška.
Yra net svarstančių, jog Sąjūdžio reikšmė nepriklausomos valstybės
atkūrimo istorijoje per daug sureikšminta. Jų įsitikinimu, laisvė
vis tiek būtų pasiekta. Esą visuomenė mintyse nepriklausomybės link
lingavo gerokai prieš birželio 3-iąją. Lietuvos žmonės juk girdėjo, o
kai kas ir matė, kas vyksta Lenkijoje.
Šia proga prisimenu vieną epizodą. 1987 m. rudenį Kaune buvo surengtas
dėstytojų (tuo metu dirbau valandininku Vilniaus universitete)
pasitarimas. Pranešimą pagal anuo metu valdžioje einamas
pareigas apie situaciją švietimo fronte skaitė L.Šepetys (vėliau -
Kovo 11-osios Akto signataras, asmeniškai mano gerbiamas žmogus).
Pranešėjas be užuolankų ir plačių įvadų pasidžiaugė, kad „įvykiai“
Lenkijoje jokios įtakos „mūsų respublikos“ gyventojams nedaro ir, ačiū
Dievui, Lietuvoje ramu. Iš dalies L.Šepetys nemelavo.
Į visuomeninio gyvenimo paviršių galvas kaišiojo kultūrininkai, tokie
kaip B.Genzelis, K.Stoškus, paveldosaugininkai, žalieji, romuviečiai,
senesnių už Lietuvą dainų mėgėjai, niauriai esamos santvarkos atžvilgiu
nusiteikę alaus degustuotojai. Bet visuotinės ramybės bei santykinės
gerovės (ano meto mastu) fone tai buvo izoliuoti atsitikimai. Iš
Lenkijos buvo girdėti ošimas, bet revoliucijos bangos dar buvo toli.
Atvirai sakant, ir man pačiam, 1988 m. birželio 3-iąją buvusiam
Mokslų akademijos salėje, Sąjūdžio (sutrumpintai) iniciatyvinės grupės
sukūrimas neatrodė žiežirba laužui užsidegti.
Labai sunku ką nors prisimenant neperkelti dabarties į praeitį. Vis
dėlto dvi mintys išlenda: iniciatyvinėje grupėje per daug kūrybos
žmonių, asmenybių, kurie gal ir ištvers dešimt susirinkimų nesusibarę,
antra, juos greitai perims „perestroikos“ valdžia.
Pirmosios mintys dažnai būna tikslios ir net pranašingos. Žvelgiant ir
iš šalies, ir iš vidaus (pats pasisiūliau padėti iniciatyvinės grupės
nariui J.Juzeliūnui), spontaniškai išrinktiesiems nepriklausomybės žygio
pirmeiviams dirbti sekėsi nelengvai, ir neretai būtent dėl asmeninių
savybių.
Į unikalų, istorijoje nebepakartojamą srautą plakėsi ambicijos ir
idealizmas, didelių ateities įvykių nuojauta ir pamokymai žvelgiant į
žvaigždes nepamiršti duobėtos realybės po kojomis, „perestroika“ ir
šachmatinis įsitikinimas, jog ją galima pergudrauti.
Vis dėlto iniciatyvinė grupė nesubyrėjo, neišsilakstė, geromis
bakterijomis užkrėtė visą Lietuvą ir kai ką daugiau, nors ir pailsusi,
pasiekė Sąjūdžio suvažiavimą ir, kaip dera kiekvienam sveikam sumanymui,
atsinaujino jau politiškai brandžiam veikimui.
Birželio 3-ioji man nepasibaigė pabuvimu Mokslų akademijos salėje. Kol
nuėjau iki autobusų stoties, painiojosi daugybė chaotiškų minčių. Iš
miesto telefono paskambinau į namus. Paklaustas, kur esu, norėjau
atsakyti - Lenino prospekte, bet atsakiau, kad netoli stoties. Žodis
„Leninas“ nebederėjo prie patirto įspūdžio.
Pastebėjau, kad stovi paminklas rašytojui P.Cvirkai. Šimtus kartų pro jį
ėjau ir niekada „nemačiau“. „Prasidedanti nauja istorija jo
neaplenks“, - būtent taip ir pagalvojau.
Žingsnis po žingsnio pradėjau dėlioti susivėlusias mintis. O gal iš
tikrųjų sovietai žlunga ir Lietuva gali pasinaudoti proga tapti
nepriklausoma valstybe? O kokiu būdu tai įmanoma padaryti? Versti
valdžią jėga - kvailystė. Vienintelis kelias - rinkimai. Teks eiti
prie balsadėžių, ko visą laiką sąmoningai vengiau. O kokia turėtų būti
nepriklausoma Lietuva? Socialistinė ar kapitalistinė?
Pastaroji sąvoka kažkodėl iškart atkrito. Ir dėl paprastos priežasties.
Į galvą netilpo, kaip visuomenė gali teisingai pasidalyti suvalstybintą
turtą.
Paskendęs mintyse užėjau į parduotuvę. Susispietusios prie lango trys
pardavėjos karštai aptarinėjo serialą „Vergė Izaura“. Viena jų atbula
ranka atkišo pakelį paprašytų sausainių ir vėl nuskubėjo prie draugių.
Gatvėje vėl užsiėmiau denacionalizacijos scenarijais, bet be didelio
entuziazmo. Šovė išganinga mintis: Lietuva turėtų būti panaši į Lenkiją
ar Jugoslaviją, su mišria nuosavybės forma.
Kadangi autobuse radau vietą atsisėsti prie lango, pradėjau svarstyti,
kas
nepriklausomybės atveju nutiks esamai valdžiai. Negi visi išvažiuos į
Rusiją? Bet ir ten nežinia, kas gali nutikti. Spėliojimuose dėl
komunistų likimo visiškai pasimečiau. Tik džiaugiausi, jog niekada
į tą partiją ir neketinau stoti.
Namuose plačios diskusijos apie tai, kas vyko Mokslų akademijoje,
nebuvo. Nusprendžiau - gana tuščiai laužyti galvą, reikia veikti.
Ėmiau rašyti protesto pareiškimą prieš egzistuojančius specialius fondus
didžiosiose bibliotekose Lietuvoje ir vienoje jų praktikuojamas
žeminančias sąlygas jais naudotis.
Parašiau. Rytą suplėšiau. Nusprendžiau imtis kitokių veiksmų. Bet tai
jau kita istorija.
