Asociacijos „Už Lietuvą“ steigėjai teigia pageidavimų vienyti jėgas sulaukę jau ir iš kitų Lietuvos regionų. Manyti, kad tai tuščia savigyra, būtų klaidinga. Mat šis įvykis iliustruoja jau seniai stebimą lietuviškosios politikos raidos kryptį. Kokia ji?
Kitąmet vyksiantys treji rinkimai – prezidento, Europarlamento ir savivaldos – bus svarbūs daugeliu aspektų. Be kita ko, jie turėtų parodyti krizę išgyvenančių partijų situaciją.
Galima spėti, jog prezidento rinkimus vėl laimės kandidatas, kuris nebus susijęs su partijomis ir netgi nuo jų atsiribojęs. Tai jau tampa tradicija.
Tuo metu savivaldos ir Europarlamento rinkimų pagrindinės žaidėjos iki šiol buvo partijos – tiek tradicinės, tiek vadinamosios antisisteminės.
Bet vis daugiau jėgos rodo ir vadinamieji rinkimų komitetai, tokie, kurie suvienijo pajėgas praėjusią savaitę.
Šiuos komitetus ar judėjimus galima vadinti nepolitiniais – tuo požiūriu, kad į juos buriasi vis daugiau žmonių, aiškinančių, jog jie nenori turėti nieko bendra su tradiciškai suvokiama politine veikla.
Žinoma, tarp tų komitetų kūrėjų yra partijas dėl vidaus nesutarimų ar kitų priežasčių palikusių jų narių, netgi lyderių, bet ir jie stengiasi pabrėžti, kad dabar yra jau kitokie – antipartiniai.
Tai, kad tokie dariniai tampa vis svarbesniu reiškiniu mūsų politikoje, parodė jau 2015-ųjų savivaldos rinkimai. Juose dalyvavo daugiau nei pusšimtis įvairių komitetų, kurių pavadinimai nespinduliavo didele jų kūrėjų išmone, – „Už mūsų miestą“, „Už gimtajį rajoną“, „Piliečiai – miestui bei rajonui“.
Šiaip ar kitaip, šie komitetai šalies mastu užėmė ketvirtąją vietą tarp visų rinkimų dalyvių, surinko per 100 tūkst. balsų už kandidatus į savivaldybių tarybų narius ir daugiau kaip 250 tūkst. – už savo kandidatus į merus.
Būtent komitetų atstovai tapo kelių didžiųjų šalies miestų merais, išskyrus Vilnių ir Klaipėdą, kur laimėjo liberalai.
Vadinasi, tai – didelis politinis kapitalas ir potencialas. Todėl nieko nuostabaus, kad vadinamųjų visuomenininkų apetitas neapsiribos vien valdžios kėdėmis savivaldybėse.
Tiesa, Seimo vartai daugiamandatėje rinkimų apygardoje kol kas jiems yra užverti. Mat įstatymai numato, kad partijų sąrašams nepartiniai judėjimai gali iššūkį mesti tik per savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus.
Tačiau reikėtų prisiminti, kad 2016 -aisiais Seimo rinkimus triuškinamai laimėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri jau tuomet kai kuriuose miestuose ir vienmandatėse apygardose mezgė strateginę partnerystę būtent su įtakingiausiais komitetais bei jų lyderiais.
Nieko keista – juk valstiečių pagrindinis sėkmės raktas buvo tai, kad jie sugebėjo rinkėjus įtikinti, jog partija vadinasi tik dėl to, kad taip reikalauja įstatymai ir Seimo rinkimų tvarka, o iš tiesų yra nepartinių ir vadinamųjų nepolitinių profesionalų judėjimas.
Būtent 2016 metų valstiečių triumfas parodė, jog tendencija, kurią buvo galima aiškiai matyti jau 2015 metų savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose, įgauna pagreitį.
Ženklų, kad šis pagreitis dabar galėtų būti sumažėjęs, nėra. Netgi atvirkščiai.
Politikos viršūnėse ir Seime nesiliaujančios rietenos, skandalai, prieštaringi sprendimai dar labiau didina nusivylimą tradicinėmis partijomis.
Nuosmukio neišvengė ir valstiečiai. Tiesa, jų reitingai stabilizavosi, užtat ju artimiausiems partneriams, o kartu konkurentams nepartiniams komitetams pučia palankūs vėjai.
Matant tokias tendencijas dabartiniams valdantiesiems gal net būtų naudinga savo rankomis atidaryti įstatymo vartus tokiems komitetams į kitos kadencijos Seimą.
Taip valstiečiai kiek rizikuotų, bet jeigu jie išlaikytų dabartinius ištikimiausius savo rinkėjus, galėtų suformuoti platų sąjungininkų ir koalicijos partnerių frontą.
Žinoma, prieš dėliojant galimą 2020-ųjų politinę mozaiką reikėtų palaukti 2019-ųjų savivaldos rinkimų, kurie laikomi svarbia repeticija prieš Seimo rinkimus, rezultatų. Tačiau galima prognozuoti, kad nepartinių ir antipartinių jėgų kitąmet turėtų laukti ne mažesnė sėkmė nei 2015-aisiais.
Vis dėlto kaip derėtų vertinti šiuos procesus ir ką jie reiškia visai mūsų politinei sistemai bei demokratijos sveikatai?
Akivaizdu, kad nieko gero. Juk pažangiausios pasaulio valstybės kol kas nėra išradusios kitokio demokratijos garanto įrankio kaip partijos.
Žinoma, ne viena partija Lietuvoje šiuo metu yra gerokai nusilpusi, išgyvena krizę.
Tačiau vadinamieji rinkimų komitetai ir nepartiniai visuomeniniai judėjimai, į kuriuos kaip į naujus gelbėtojus žvelgia dalis rinkėjų, daugeliu aspektų yra neaiškesni, mažiau prognozuojami net už kai kurias degraduojančias partijas.
