Opozicijos atstovai liberalė Aušrinė Armonaitė ir konservatorius Antanas Matulas itin smarkiai kritikavo tokį komisijos klausimą, sakydami, jog valstiečiai planuoja uždrausti dar ir seksą. Vis dėlto naujasis Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas valstietis Robertas Šarknickas tokius Seimo narių pareiškimus vertino itin neigiamai ir sakė, kad politikai paprasčiausiai dezinformuoja visuomenę.
Visos priklausomybės panašios
Abiejų komisijų narys konservatorius Andrius Navickas prieš posėdį nenorėjo spėlioti, kiek Seimo narių turi priklausomybę nuo sekso.
„Visada reikia į darbotvarkę įtraukti sekso klausimą. Atradome raktą“, – dideliu žiniasklaidos dėmesiu džiaugėsi A.Navickas.
„Mes esame valstybė, daug nuveikusi alkoholio prevencijos srityje. Jau daugelis tai suvokia, bet ne mažiau pavojingos kitos sritys, menkai žinomos ir visuomenei. Tai norėtųsi, kad nebūtų edukacija, bet ar yra sistema, kaip pradėti ją kurti žmonėms, turintiems šias priklausomybes“, – sakė Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko pavaduotojas.
Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė profesorė Laima Bulotaitė posėdyje sakė, kad pritaria idėjai. „Kaip šios srities profesionalė, sakau, kad visos priklausomybės yra teisingai įtrauktos į šį sąrašą. Bet gerai, kad mes turime galimybę užkirsti kelią visoms problemoms. Tarp visų priklausomybių yra daugiau panašumų nei skirtumų. Man visą laiką atrodydavo, kad mes kuriam prevencines problemas, kurios nagrinėja tarsi skirtingus klausimus. Tai kiek tų programų turi būti mokykloje?“ – klausė ji, abejodama keliolikos programų efektyvumu. Ji taip pat džiaugėsi, kad šios problemos sprendžiamos kartu.
„Prevencijos schema – žinios, įgūdžiai, kurie padėtų vaikams išvengti tų problemų. Ir trečioji, labai svarbi, dalis – nuomonės formavimas, jis taip pat labai svarbus. Pritariu iš esmės alkoholio mažinimui, bet tai buvo netinkamai padaryta, nes reikia paruošti visuomenę tokiems dalykams“, – Seimo narių klaidas vardijo psichologė.
„Reikalingi tyrimai ir tada visuomenės švietimas, – teigė ji. – Priklausomybė nuo interneto – mes turime pasiaiškinti, vargu ar yra tokia. Yra nuo veiklų, kuriomis žmogus užsiima internete“, – pasakojo L.Bulotaitė ir tikino, kad kiekvienos priklausomybės atveju reikia rasti būdą, kaip užtikrinti žmonių poreikių patenkinimą kitais būdais.
Medikai kalbėti nedrįsta
Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Dienos psichiatrijos stacionaro skyriaus vedėja Vilma Andrejauskienė teigė, kad jai neteko susidurti su priklausomybę nuo sekso patiriančiais asmenimis. „Yra poreikis seksualiniams įgūdžiams lavinti ir patenkinti. Medikų dalis neišdrįsta to paklausti, apie tai kalbėti, ir tai tampa tam tikru tabu“, – dabartinę situaciją įvardijo V.Andrejauskienė.
„Nėra skyriaus ligoninėse, kur nevyktų meilės dramos. Tik morge nevyksta ir reanimacijoje. Ir labai priklauso nuo to, kaip tie santykiai koreguojami. Seksualinių paslaugų siekimas nėra meilė“, – sakė ji.
Ji taip pat kritikavo ir priklausomybių paiešką, kai prarandama sveika nuovoka.
„Priklausomybė, kiek mes suprantame, yra toks elgesys, kuris daro žalą pačiam žmogui, bet jis jau padaryti sau nieko negali, – priklausomybes apibrėžė A.Navickas. – Tai nėra priklausomybė, kad mes, kaip politikai, galime nustatyti, kiek, kaip, kol tai tampa priklausomybe.“
Kaip atpažinti ženklus?
L.Matkevičienė klausė ekspertų, kokie yra pirmieji priklausomybės nuo sekso atpažinimo ženklai.
„Pirmasis ženklas – paties žmogaus išsakytas susirūpinimas. Bet kai jis jau save priverčia pasakyti, kad jam nepatogu, tai nėra lengva pripažinti. Kokioje liguistumo stadijoje jis yra. Ir dar kalbame apie mazgą – kai jis didėja ir intensyvėja. Nes jeigu žmogus bandė sau pritaikyti tam tikras priemones, o jos neveikia, jis išsigąsta“, – atpažinimo ženklus įvardijo V.Andrejauskienė.
„Ne kiekvienas gydytojas gali konsultuoti priklausomus nuo sekso, pornografijos. Labai lengva jiems pakenkti“, – sakė ji.
Kol kas Lietuvoje nėra institucijos, kur tokiems žmonėms kreiptis. „Nėra Lietuvoje nei terapinės bendruomenės tiems, kurie turi patologinį seksualinio poreikio patenkinimo potraukį“, – sakė ji ir patvirtino, kad Lietuvoje pavienių asmenų, gyvenančių su šia problema, tikrai yra.
