Antradienį G.Kirkilo vadovaujami „socdemdarbiečiai“ pasirašė koalicijos sutartį su valdančiaisiais valstiečiais.
Minėta apklausa parodė, kad naująją kairiąją partiją remia maždaug 5 proc. rinkėjų – tiek jau užtektų perkopti Seimo slenkstį daugiamandatėje apygardoje. „Socdemdarbiečiai“ gali trinti rankomis ir dėl to, kad G.Palucko vadovaujami socialdemokratai (LSDP), dar prieš mėnesį turėję per 10 proc. rinkėjų paramą, sulauktų tik 4,9 proc. balsų.
Dar kuriantis LSDDP buvo galima spėti, kad jos šansai tapti nauja didžiosios politikos žvaigžde nedideli. Bet, pasirodo, perspektyvos nėra ir juodos.
Taip pat buvo galima prognozuoti, kad ir LSDP ateitis nebus labai šviesi. Vis dėlto kiek netikėta, kad šios prognozės ėmė pildytis tokiu mastu.
Tiesa, labai toli siekiančių išvadų dėl abiejų partijų sėkmės, matyt, dar nederėtų daryti.
Galimi net keli variantai: jos abi nesukrapštys reikalingų 5 proc. balsų per Seimo rinkimus; abi perkops tą barjerą, o kuri nors bus pastebimai aukščiau už kitą; parlamentine taps tik viena partija, o kita žengs į nebūtį.
Kad ir kaip būtų, tai nekeičia esmės – politinės kairės, dar visai neseniai buvusios stipria Lietuvos politikos šeimininke, laukia krizė.
Vienintelė išeitis ir galimybė to išvengti – vėl susivienyti. Bet susiliedamos abi pusės greičiausiai turėtų paaukoti ne tik ambicijas, keršto jausmą, bet ir dabartinius savo lyderius.
Jeigu kurie nors kairieji mano, kad tas susivienijimas bus galimas tik kaip visiška priešininkų kapituliacija pagal nugalėtojų sąlygas, ko gero, klysta.
Regis, šitaip manantis G.Paluckas jau net iš savo bendraminčių sulaukia tiesioginių raginimų pagalvoti, ar nevertėtų nieko nelaukiant pripažinti, kad jam ne tik nepavyko sugrąžinti socialdemokratų į politikos viršūnes, bet, priešingai, visa kairė ėmė dar labiau smigti.
Apie tai atvirai prabilo vienas socialdemokratų veteranų D.Kirvelis.
Kol kairieji šokinės vieni prieš kitus, galės džiaugtis ir konservatoriai, ir pagrindiniai konkurentai dėl tų pačių rinkėjų balsų valstiečiai.
Viena – būti koalicijoje su vieninga, nors ir nukraujavusia, socialdemokratų stovykla ir visiškai kas kita – turėti pašonėje vieną tos skilusios stovyklos dalių, kuri nekelia jokios konkurencijos, yra klusni.
Matyt, neatsitiktinai koalicijos sutartyje raštu įtvirtinta tai, apie ką jau seniai kalbėjo patys „socdemdarbiečių“ lyderiai, – abi partijos žada bendradarbiauti būsimuose rinkimuose.
Nors valstiečių padėtis politinėje arenoje dabar dominuojanti, ateitis nėra tokia pat šviesi. Net 5 proc. per mėnesį kritęs reitingas – ženklas, kad nuolatiniai skandalai graužia net tvirtą partijos rinkėjų mūrą.
Kita vertus, tas reitingas svyravo ir anksčiau.
Juolab kad pastarieji dramatiškiausi valdančiųjų lyderių susikirtimai su prezidente dėl žemės ūkio ministro B.Markausko galvos šiai apklausai dar neturėjo lemiamos reikšmės. O valstiečių mestas iššūkis D.Grybauskaitei jų rinkėjams gali netgi patikti.
Vis dėlto tai nereiškia, kad valstiečiai gali jaustis ramūs ar labai užtikrinti dėl artėjančių savivaldos, Europos Parlamento, prezidento rinkimų ir pasikliauti tiktai savo vedlio R.Karbauskio pažadais, jog jie būtinai visus laimės.
Priešingai – tikėtina, kad valstiečių populiarumas toliau gali smukti dėl skandalų, kuriuos įplieskia jų pačių nekompetencija ir nesugebėjimas tinkamai reaguoti.
Svarbiausia, kad tuose rinkėjų medžioklės plotuose, kuriuose 2016-aisiais valstiečiai buvo nepralenkiami, dabar vis daugiau konkurentų ir vis didesnė sumaištis.
Čia – ne tik suskilę socialdemokratai, bet ir aukštyn kylantys „tvarkiečiai“, V.Uspaskicho grįžimo sulaukę „darbiečiai“, N.Puteikio ar kitų panašių veikėjų vadovaujami radikalai, pagaliau vadinamosios nepartinės jėgos.
Net labiausiai patyrę būrėjai, ko gero, neišdrįstų spėti, kas gali išvirti iš tos vadinamosios centro kairės košės.
Lyg ir aiškesnė padėtis šiuo metu populiariausių šalyje konservatorių pusėje. Čia, be teismą pasiekusios korupcijos bylos skandinamų liberalų, jiems nėra rimtesnių konkurentų.
Kita vertus, tai ir viena konservatorių problemų.
Nors šią partiją pirmojoje vietoje išlaikantis ištikimųjų rinkėjų būrys netirpsta, ryškesnių didėjimo ženklų irgi nėra.
O rimtesnių galimų sąjungininkų, be liberalų, kuriems reikia išlaikyti galvą virš vandens, horizonte nelabai matyti.
Žodžiu, bendras vaizdas, kurį regėsime artimiausiais metais didžiosios politikos scenoje, neturėtų būti labai įkvepiantis – maišalynė.
