Ar tai suteiks naujo peno konservatoriams, jau ir taip skambinantiems pavojaus varpais, kad Lietuvoje gali nelikti vietos lietuvių kalbai dėl to, kad laikant lietuvių literatūros egzaminą leista remtis ir užsienio autoriais, atsisakoma kai kurių studijų programų, ketinama jungti lituanistikos mokslinių tyrimų institutus?
Bet ar tikrai LLRA-KŠS siūloma pataisa tiesiogiai keltų pavojų lietuvių kalbos statusui, menkintų tautinių mažumų mokyklų moksleivių paskatas ją gerai išmokti?
Regis, nesikėsinama į esminę sąlygą, kad visų mokomųjų kalbų mokyklų moksleiviai laiko vienodus egzaminus, nepažeidžiant lygių galimybių principo, tik siūloma atsižvelgti į tautinių mažumų švietimą reglamentuojančius teisės aktus.
Ką realiai tai gali reikšti? LLRA aiškina, kad reikia atsižvelgti į nevienodas valstybinės kalbos mokymosi ir vartojimo sąlygas lietuvių ir tautinių mažumų mokyklose, moksleivių šeimose. Esą abiturientai, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, nukenčia, kai jų žinios vertinamos tais pačiais kriterijais kaip ir nuo mažens lietuviškai kalbančių vaikų.
Tiesa, nors egzaminas suvienodintas jau keletą metų, tautinių mažumų moksleiviams iki 2020-ųjų dar leidžiama padaryti kiek daugiau klaidų.
Bet kiti metai šiai išlygai turėtų būti paskutiniai, o lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio egzamino rezultatai rodo, kad kitakalbiams jis sekasi prasčiau nei lietuviškų mokyklų mokiniams.
Pernai šį valstybinį egzaminą išlaikė 89,5 proc. lietuviškų mokyklų ir 80,7 proc. tautinių mažumų mokyklų abiturientai. Skirtumas nemažas, nors kitakalbiams dar leidžiama padaryti kiek daugiau klaidų.
Kas bus, kai po poros metų šios išlygos neliks? Ar iki to laiko spės tautinių mažumų abiturientai valstybinės kalbos žiniomis pasitempti iki lietuvių lygio?
Natūralu, jog tai turėtų kelti nerimą kai kuriems politikams, nes dėl prastesnių egzamino rezultatų rusiškų ir lenkiškų mokyklų abiturientams sumažėja galimybių siekti aukštojo mokslo Lietuvoje.
Aukštųjų mokyklų dėstytojai skundžiasi, kad apskritai smunka abiturientų žinių lygis, prastėja moksleivių raštingumas, nes bendraudami internetu jie naudoja trumpinius, išsiverčia be diakritinių ženklų, be to, vis mažiau skaito knygų, o tai skurdina žodyną.
Todėl šalies švietimo sistemai būtina gerinti mokymo lygį, taip pat ir valstybinės kalbos tiek lietuviškose, tiek ir tautinių mažumų mokyklose, bet kartu reikia pasirūpinti, kad kitakalbiams būtų garantuotos vienodos galimybės studijuoti kolegijose ir universitetuose.
Žinoma, reikėtų, kad Lietuvos piliečiai, kuriems mūsų valstybinė kalba nėra gimtoji, ją mokėtų taip pat gerai kaip ir lietuviai.
Latvija panašaus tikslo siekia radikaliu būdu: priimtas įstatymas, kuriuo numatyta nuo 2021-ųjų rugsėjo tautinių mažumų mokyklose 1–6 klasėse ne mažiau kaip pusę visų pamokų vesti latvių kalba, 7–9 klasėse – ne mažiau nei 80 proc., o 10–12 klasėse jau visus dalykus dėstyti latviškai, išskyrus gimtosios kalbos, literatūros ir kultūros.
Kaip ir buvo galima laukti, dėl to Maskva ėmė kelti triukšmą, kursto rusakalbius šios šalies gyventojus protestuoti, ketina skųsti Latviją Jungtinėms Tautoms, kitoms tarptautinėms organizacijoms, o radikalieji rusų politikai net paragino valdžią skelbti latviškų prekių boikotą.
Suprantama, Lietuvai reikės remti Latviją, jei Maskva mėgins jai diktuoti savo valią ir vers atsisakyti numatytos tautinių mažumų mokyklų pertvarkos.
Bet sekti latvių pavyzdžiu mums, matyt, nėra jokio reikalo – Lietuvos ir Latvijos net lyginti negalima tautinių mažumų požiūriu.
Latvijoje rusakalbiai sudaro daugiau nei 30 proc. gyventojų, apie 13 proc. (maždaug 300 tūkst.) žmonių iki šiol gyvena nepiliečio statusu. Mat Latvijos pilietybei įgyti būtina mokėti latvių kalbą, žinoti šalies istorijos ir Konstitucijos pagrindus, o nemažai net nuo sovietinių laikų ten gyvenančių rusakalbių neišmoko latviškai kalbėti.
Tai didelė problema, skaldanti Latvijos visuomenę, silpninanti jos atsparumą agresyviai Rusijos politikai.
Tuo metu Lietuvai netenka susidurti su panašia bėda – tiek mūsų šalyje gyvenančių lenkų, tiek rusų jaunimas kalba lietuviškai, o valstybinės kalbos nemoka vos vienas kitas dažniausiai senyvo amžiaus žmogus.
Todėl mums, ko gero, būtų svarbiau ne siekti, kad tautinių mažumų mokyklas baigiantis jaunimas jau dabar lietuviškai kalbėtų ne prasčiau nei lietuviai, o sudaryti jiems sąlygas toliau studijuoti Lietuvoje ir kuo geriau integruotis į visuomenę.
Gal kurį laiką dar galima atsižvelgti į tai, kad mokiniui, kurio šeima namie kalba nelietuviškai, sunkiau suprasti valstybinės kalbos niuansus nei lietuviui, todėl neskubėti visiškai suvienodinti brandos egzamino vertinimo.
Aišku, ateityje neturėtų likti skirtumų, bet pirmiausia reikia jau nuo pirmos klasės gerinti lietuvių kalbos mokymą tautinių mažumų mokyklose.
