tokios informacijos, kuri dabar skelbiama VSD pažymoje apie verslo įtaką
politikams, per savo premjerystę neturėję. Dešimtys specialiųjų tarnybų
darbuotojų klauso ir ausimis karpo: vargšeliai, kaip jie vadovavo
atkirsti nuo informacijos?
Aš trijų ekspremjerų pranešimą įvertinau kitaip. Prisiminęs ezopinę
kalbą supratau, jog buvę premjerai nori diplomatiškai pasakyti, kad VSD
pažyma parašyta „užvakar“, kaip taikliai pabrėžė apžvalgininkas
V.Bruveris, „gelbstint eilinį Rajaną“, kitaip sakant, prezidentę.
Taip, po tokios išsamios literatūrinės (apžvalgininko R.Valatkos
vertinimas) išklotinės apie verslo pastangas užvaldyti valstybę
visuomenei turėtų būti aišku, kad prezidentė niekuo dėta, ir reikia
narstyti ne jos susirašinėjimą su E.Masiuliu, o „MG Baltic“ vadovus ir
kai ką daugiau.
Sutinku. Verslo ir politikos santykis - rimta tema, tačiau negaliu
pritarti ekspremjerų apgailestavimams dėl informacijos stokos. Bet
kuris iš trijų aukščiausių valstybės pareigūnų turi tiek informacijos,
kiek jos pageidauja. Jeigu jos nepakanka, net bet kurią vadovo ar jo
komandos užuominą apie reikalingą papildomą informaciją bet kuri
specialioji tarnyba bemat patenkina.
Visos šios tarnybos tik ir laukia valstybės vadovų užduočių ir konkrečių
paklausimų. Bet ne vien užklausomis gyvenama. Kiek pamenu iš savo
praktikos vadovaujant VSD, prezidentui buvo teikiama informacija kasdien
įvairia forma - raštu ar žodžiu. Nežinau, ar tai tęsiama. Su buvusiu
premjeru A.Brazausku privalomai susitikdavau mažiausiai kartą per
savaitę. Reguliariai bendraudavau ir su Seimo pirmininku.
Jeigu kuris iš aukščiausių pareigūnų vadovaujasi tik ta informacija,
kuri teikiama ir visuomenei grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo
pavidalu, tokį aukšto rango politiką reikia pradėti rimtai kritikuoti
dėl aplaidaus požiūrio į savo funkcijas. Bet iš tikrųjų taip nėra.
Valstybės vadovai į postą nusileidžia ne iš Marso. Kiekvienas prie
vairo stoja ne su gandų lygio žiniomis, kas vyksta valstybėje. O jeigu
ir yra baltų dėmių, jas labai greitai užpildo komanda, patarėjai ir
aptarnaujantis personalas.
Gal ir nelengva didelėje valstybėje įvykius ar svarbius dalykus
suspausti į apsakymo dydžio pažymą, bet Lietuvoje tokios problemos nėra.
Viskas kaip ant delno. Ir paskui kokią nors dominančią įmonę nereikia
bėgioti renkant žinias dešimt metų. Ir nereikia specialiu būdu
nustatinėti, kaip atsiranda glaudūs verslo ir politikų ryšiai.
Didelio verslo dideli atstovai yra asmeniniai ne menkesnio didumo
politikų pažįstami ir pagarbiai pasitinkami valstybiniuose priėmimuose.
Jau nekalbu apie užkulisinius susitikimus ar pasitarimus. Tai vyksta
visame pasaulyje, Lietuvoje taip pat.
Iš patirties prisimenu, kad ne bet kokia informacija valstybės vadovą ir
nustebinsi. Premjeras A.Brazauskas ją papildydavo. Juokaudavo: apie
santykius su Rusija žinąs daugiau, nei visos specialiosios tarnybos
kartu sudėjus. Ne kartą įsitikinau - daug žinojo.
Lietuvos vadovų problema yra ne žinojimas, o ką daryti su žinojimu. Ta
dalis informacijos, kuri atitinka kurią nors nusikaltimo rūšį, nėra
problemiška. Bet didžioji dalis jautrios informacijos yra arti
raudonos linijos, ir nors jos neperžengia, gali turėti neigiamos įtakos
vidaus ir užsienio politikai.
Faktiškai tik nuo valstybės vadovo išminties priklauso, kaip toliau
elgtis. Bet kuriai slaptajai tarnybai malonu dirbti su informacijoje
nepasiklystančiu įstatyme numatytu informacijos vartotoju.
Dėl slaptos informacijos išslaptinimo ir paviešinimo kyla daug klausimų.
Ar tai, kas paskelbiama, visiškai patikima ir net galutinė tiesa?
Nebūtinai. Jeigu pradedami rimti politiniai procesai, tokie kaip
apkalta, kuriamos komisijos. Jos gali kritikuoti pateiktą informaciją
ar atmesti kaip nepagrįstą.
Nederėtų aklai vertinti išviešintos slaptos medžiagos ir visuomenei. Po
daug emocijų sukėlusių išvadų apie verslo įtaką politikams LRT surengė
gero lygio žurnalistinį aptarimą, per kurį buvo iškelta daug klausimų, į
kuriuos atsakyti nelengva: kodėl taip ilgai tirta; kodėl anksčiau
nesiimta prevencinių priemonių; kodėl būtent dabar išviešinta?
Buvusių VSD vadovų klausiama, ar kokių nors stambių koncernų atskleisti
užmojai „užvaldyti valstybę“ yra šios, o ne kitų specialiųjų tarnybų
funkcija. Diskutuotina. Žinoma, galima VSD veiklą apriboti tik Rusijos
poveikio mūsų valstybei tyrimu ir šnipų gaudymu. Kiekviena šalis kuria
savo saugumo tarnybas pagal savo poreikius.
Lietuvai svarbu žinoti ne tik apie galimas išorines grėsmes, bet ir
apie su užsieniu nebūtinai susijusius vidinius pavojus.
Verslo interesai politiniuose procesuose - pasaulyje paplitusi
praktika, neaplenkia ji ir Lietuvos. Kaip ir kitose, beje, ir
demokratinėse, valstybėse, taip ir mūsų krašte į aukštąją politiką
pamažu skverbiasi dideli ir labai dideli pinigai.
Laki žurnalistų frazė, kad mus gali valdyti ne partijos, o koncernai,
yra arti tiesos. VSD yra vienintelė tarnyba Lietuvoje, kuri gali rinkti
„jautriąją“ informaciją apie oligarchų užmačias ir perduoti ją
valstybės vadovams, teisėsaugai, visuomenei.
Žinoma, netikiu dideliu mūsų visuomenės sąmoningumu, „kunigaikštijos“
kaip klestėjo, taip ir toliau klestės. Bet nors įspėjamasis pavojaus
skambutis joms nuskambės.
Žiniasklaidoje plačiai aptarinėjama „pažyma“ galbūt ir skirta
prezidentei gelbėti, bet ji atskleidžia ir iki šiol beveik neliestą
sritį. O be VSD šiuo metu apie tai apibendrintai visuomenei jokia kita
tarnyba negali pateikti.
