Nors iš aktyvios politikos Č.Juršėnas jau pasitraukė, jis toliau dalijasi savo įgytų žinių lobynu – yra „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ mokslinės redakcinės tarybos narys.
Č.Juršėnas recenzuoja straipsnius literatūros, tautosakos, ekonomikos, filosofijos, politologijos, geografijos, religijų istorijos, sporto, teisės ir kitomis temomis.
Jubiliejaus proga apie Č.Juršėną kalbėjo jo ilgamečiai bendražygiai ir kolegos parlamente.
Pavydi humoro jausmo
Gediminas Kirkilas, LSDDP pirmininkas, Seimo pirmininko pavaduotojas: „Č.Juršėnas, be kitų daugelio vertingų savybių ir talentų, įeis į atkurtos nepriklausomos valstybės parlamentarizmo istoriją ir kaip Seimo Pirmininkas iš didžiosios raidės.
Viena vertingiausių Č.Juršėno, kaip politiko, savybių – diplomatija. Jis – ne tik šachmatų, bet ir kompromiso meistras. O kompromisas – ne tik diplomatijos, politikos šerdis, bet ir tiesiog neišvengiamas dalykas parlamento darbe.
Visuomet nuoširdžiai pavydėjau Č.Juršėnui įgimto humoro jausmo – nepikto (tai kažkodėl vis mažiau būdinga nūdienai), neįžeidžiančio, o dažnai net vienijančio.
Tai tas atvejis, kai žodis įgyja didžiulę galią, kai įtikiname kitus be prievartos, o gal ir padarome juos savo sąjungininkais.“
Nepralenktas pirmininkas
Irena Šiaulienė, LSDDP pirmininko pavaduotoja, Seimo pirmininko pavaduotoja: „Esu dėkinga likimui, kad politikos kelyje teko sutikti Č.Juršėną.
Džiaugiuosi galėdama ir šiandien su juo keistis nuomonėmis dėl dabartinės politikos virtuvės, klausti jo vertinimų, paprašyti patarimo.
Č.Juršėnas buvo ir liko vis dar nepraaugtu Antrosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos parlamentarizmo tėvu, kaip pats yra sakęs – „demokratijos adeptas ir auka“.
Tai lėmė Č.Juršėno asmenybė, fundamentalus pasirengimas, gebėjimas profesionaliai ir elegantiškai eiti atsakingas Seimo pirmininko pareigas, jausti ir įgyvendinti Konstitucijos dvasią ir raidę.
Mes visi visuomet dėjome viltis į jį, ypač kai būdavo neaišku, kai, anot Alfonso Maldonio, „tai dekoracijos, bet vyksta veiksmas ir nežinia, kuo pasibaigs drama“. Net didelės politinės dramos vyksmas pirmininkaujant Č.Juršėnui eidavo kaip iš natų.“
Taktikoje – nepralenkiamas
Juozas Bernatonis, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, LSDDP pirmininko pavaduotojas: „Galime diskutuoti, kuri iš Lietuvos iškilių asmenybių yra geriausias politikos strategas. Tačiau kai kalbame apie taktinius dalykus, Č.Juršėnas sunkiai pralenkiamas.
Kalbant jo mėgstamų šachmatų terminais, Česlovas yra politikos taktikos didmeistris ir procedūrų virtuozas. Iki šiol jis pripažįstamas išmintingiausiu Seimo pirmininku.“
Yra ko pasimokyti ir dabar
Algirdas Butkevičius, Seimo LSDP frakcijos narys: „Signatarą Č.Juršėną galėčiau apibūdinti kaip šalies parlamentarizmo ramstį.
Šiam politikui nepaprastai svarbus valdžios autoritetas žmonių akyse. Jis visuomet laikėsi nuomonės, o ir savo elgesiu rodė pavyzdį, kad visus konfliktus politikai turi išspręsti viduje, neiškeldami to į viešumą, nes tai ne tik įneša nekonstruktyvumo, bet ir kenkia valdžios autoritetui, mažina žmonių pasitikėjimą. Šiandienos politikai to tikrai turėtų pasimokyti.
Vieniems švenčiausia knyga yra Biblija, o jam tai – Konstitucija.“
Parodė pavyzdį užsibuvėliams
Justas Vincas Paleckis, Kovo 11-osios Akto signataras: „Visiems imponuoja ne tik Česlovo, kaip valstybininko, patirtis ir žinojimas, mokėjimas polemizuoti, įtikinti, sudominti įvairiausią auditoriją. Svarbiausia, kad Česlovas per ilgą savo parlamentinės veiklos laikotarpį išgarsėjo kaip visiškai švarus politikas, neįklimpęs į jokius skandalus ar abejotinus sandorius.
Prieš šešerius metus jis žengė daug kam netikėtą žingsnį – atsisakė kandidatuoti į Seimą, nors būtų sulaukęs, nėra jokių abejonių, didelės rinkėjų paramos.
Tuo Česlovas norėjo parodyti pavyzdį, kad ir kiti ilgamečiai, jau trečią dešimtmetį Seime dirbantys parlamento nariai galėtų pasitraukti į užtarnautą poilsį, užleisti kelią jaunimui.
Tačiau ir pensininkas Č.Juršėnas (tas „titulas“ jam tikrai nelimpa) tebėra aktyvus.“
Skiria tiktai pažiūros
Irena Degutienė, Seimo pirmininko pavaduotoja, konservatorė: „Galvodama apie Č.Juršėną dažnai prisimenu šviesaus atminimo Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II pasakytus žodžius: „Mus skiria tik pažiūros.“ Visada maniau ir šiandien tebemanau, kad ši frazė labai tinka mano ir kolegos Č.Juršėno santykiams nusakyti.
Mes – skirtingų pažiūrų žmonės, tačiau abu visada supratome, kad tavo įsitikinimai negali trukdyti paprastam, atviram ir žmogiškam bendravimui. Galėjome su Česlovu pasiginčyti politiniais klausimais, bet kartu kolegiškai bendrauti.
Č.Juršėnas iš tikrųjų buvo ir yra pats tikriausias demokratas. Niekada nesipuikuojantis savo pareigomis ar statusu, su visais geranoriškas, o su moterimis – dar ir džentelmeniškas.
Neatskiriamas Česlovo ženklas ir politikoje, ir gyvenime – išskirtinis humoro jausmas, gebėjimas pasijuokti ir iš kito, ir iš savęs, be pykčio ir ironijos pašmaikštauti neužgaunant kito. Tokių asmenybių šiandieninėje politikoje labai trūksta.“
Sugebėjo telkti, o ne skaldyti
Eugenijus Gentvilas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas: „Sovietiniais laikais Č.Juršėną teko matyti tik per televiziją. Buvo akivaizdu, kad tai intelektualus žmogus, sugebantis savo žinias perteikti populiariai ir nešabloniškai.
Vienas kolega liberalas net juokėsi, kad Č.Juršėnas buvo pirmasis jo politologijos dėstytojas, – nuotoliniu būdu per televiziją.
Tiesiogiai su Č.Juršėnu susidūriau Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime. Pirmas įspūdis liko nepakitęs. Tačiau intelektualo, iškalbaus žmogaus paveikslą papildė ir nauji asmenybės bruožai.
Pirmiausia – sugebėjimas ieškoti kompromisų, atrodo, tarp nesuderinamų pozicijų ir sugebėjimas pasiekti tuos kompromisus.
Kitas bruožas – padorumas, žodžio laikymasis. Be to, Č.Juršėnas sugebėdavo net ir nemalonius dalykus oponentams išsakyti ne kaip priekaištus, o kaip savo poziciją.
1991 metų vasarą buvau išrinktas parlamento seniūnu (tada buvo tokios pareigos), atsakingu už posėdžių organizavimą, darbą su frakcijomis ir pirmininkavimą plenariniams posėdžiams.
Mano pareiga buvo pasirinkti vieną pavaduotoją iš valdančiųjų, kitą – iš opozicijos. Daugelio nuostabai, iš opozicinės LKP frakcijos pasirinkau būtent Č.Juršėną. Ir niekada dėl to nesigailėjau.
Malonu, kai dar dabar kolega Česlovas dažnai mane pavadina savo politiniu tėvu. Juokinga, ypač žinant amžiaus santykį, bet turiu pripažinti, kad čia esama daug tiesos.
Č.Juršėnas tikrai pademonstravo savo sugebėjimus telkti, vadovauti, tad natūralu, kad jau po kitų rinkimų tapo Seimo pirmininku. Tikiu, kad ir be mano paramos jis būtų tapęs tuo, kuo tapo, bet vis dėlto malonu prisiminti šį epizodą.“
