Aišku, jis turėjo galvoje tai, kad antrą kartą upė bus jau visai kitokia. Kitoks ja tekės vanduo, kitos žuvys ieškos maisto, kiti laivai plauks ja, o ir tu pats jau būsi kitoks.
Būtent tokios mintys apima minint trečiąjį dešimtmetį nuo Sąjūdžio įkūrimo ir vis gaudant aplinkui girdimus šūksnius, kad jau reikia naujo Sąjūdžio.
Suprask, esame tokiame pačiame aklagatvyje kaip ir tada – visiška neviltis ir atskirtis, viršūnės nebemoka, o apačios nebenori gyventi kaip anksčiau, tad gelbėkitės, kas galite.
Ką galima atsakyti apokaliptinio žanro mėgėjams?
Kad, skirtingai negu tada, joks represinis režimas neverčia tavęs meluoti aštuonias valandas per dieną darbo dienomis ir nenormuotą laiką švenčių dienomis? Kad dabar žodžius renkasi tik tas, kuris, tiesą sakant, nelabai tų žodžių turi?
Kad jau kelinti rinkimai įrodo, kad į Seimą gali patekti bet kas tiesiogine to žodžio prasme, o, gerai pakritus kortai, netgi vadovauti koalicijoms, komitetams ir ministerijoms?
Ir tai tik įrodytų socialinio mobilumo galimybes šalyje, kur geografinis mobilumas niekuomet nebuvo naujiena (emigracija, ir dar tokia epinė, tikrai nėra XXI a. išradimas mūsų krašte).
Kad per tuos 30 metų nuo istorinio susiėjimo Mokslų akademijoje nuėjome tokį kelią, kurį kiti kraštai ramiau ir ne taip nervingai keliavo dvigubai, o gal net trigubai ilgesnius dešimtmečius?
Žinoma, tokie argumentai praslys net neužkliudę oponentų ausų, nes norėdamas mušti ožį ar kitą naminį raguotį visuomet lazdą rasi.
Kaip ir amžinai galiojantis argumentas, kad abstrakčiomis ar statistinėmis pergalėmis daug sunkiau džiaugtis nei konkrečiomis ir artimomis netektimis.
Ir gal iš to kyla tas naivus tikėjimas, kad va jeigu staiga visi susiburs, susivienys ir dėl kažkokios priežasties ims elgtis kitaip negu vakar, atsiras naujas Sąjūdis ir nušvis nauja gadynė.
Pirma, tokiam prisikėlimui reikėtų labai aiškaus, aktualaus, visiems suprantamo ir artimo tikslo. Tada tai buvo laisvė ir nepriklausomybė. Laisvė ir nepriklausomybė kiekvienam kartu ir atskirai.
Kas dabar? Netgi kai reikia suformuluoti tris idėjas Lietuvai, iš jų išeina toks drungnas sąrašas, kuriam niekas tarsi ir neprieštarauja, netgi pritartų, tačiau entuziazmo liepsnomis irgi niekas neliepsnoja.
Etatiniai naujų sąjūdžių kūrėjai lyg ir bando tokį tikslą formuluoti, bet jiems vis išeina paklodės su įvairaus rango ir plauko norais, skundais ir pageidavimais, tarp kurių dera širdį veriantys linkėjimai sunaikinti oligarchiją greta kvietimo atsigręžti veidu į naikinamą gimtąją kalbą, kuri, tarp mūsų šnekant, dar niekad taip neklestėjo ir niekad nebuvo taip gausiai vartojama kaip dabar.
Gerai, dėl tikslų turime mažą problemą, teisingiau, didelę, nes tokių tikslų neturime. Arba nemokame jų artikuliuoti taip, kad kiltų masinė banga.
Tai jeigu neturime teigiamos žinutės, tai gal užteks ir neigiamos? Nežinome už ką, bet gal žinome, prieš ką? Čia, bijau, irgi greitai susibarsime.
Vieniems norėsis visų pirma piestu stoti prieš Europą, kuri, užuot tyliai mus šėrusi sanglaudos fondais, pramaišiui vis įbruka kokių nors įstatymų.
Kuriais esą diegia žmogaus teises ir demokratines procedūras, o iš tikrųjų bruka vaikgrobius ir pasileidėlius.
Kiti gi sakys, kad prieš tai reikia susitvarkyti su pasipūtėlišku elitu. Dar kitiems užklius partijos. Tretiems šlubo vokiečio trūkumas. Ketvirtiems... Žodžiu, vėl bus bėdos.
Todėl gal verčiau, užuot nostalgiškai svajojus prikelti tą nuostabų laiką prieš 30 metų, tiesiog padėkoti Sąjūdžiui, kad jo ir visų mūsų dėka nuo pradžios iki galo padarėme milžinišką darbą – atgavome nepriklausomybę ir laisvę. O kartu su ja – laisvę daryti klaidas.
Joms taisyti nereikalingi jokie nauji sąjūdžiai, o tiesiog reikia šiek tiek proto, darbo ir optimizmo.
