Festivalio metu moksleiviai su savo tėveliais ir Lietuvoje reziduojančiomis ambasadomis mokyklos kieme surengė tikrą tautų šventę.
Čia atskirose palapinėse savanoriai tėveliai, mokytojai ir mokiniai pristatė 19 šalių: JAV, Lietuvą, Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją, Nyderlandus, Japoniją, Kiniją, Australiją, Prancūziją, Vokietiją, Čekiją, Rumuniją, Gruziją, Izraelį, Kazachstaną, Meksiką, Vengriją ir Armėniją.
Mokiniai ir mokyklos svečiai turėjo galimybę susipažinti su tų valstybių kultūra, paragauti nacionalinių patiekalų, sprendė užduotis ir atsakinėjo į klausimus apie tas šalių geografiją, kultūrą ir istoriją.
Kai kurioms palapinėms mokiniai patys gamino dekoracijas – taip Vokietijos stende atsirado „Berlyno siena“, kurią tiksliai 3 m 60 cm aukščio iš popieriaus pagamino ir išpaišė patys mokiniai, o stendo svečius pasitiko Vokietijos kanclerės A.Merkel fotokopija.
Lietuviškąjį stendą puošė moksleivių mamyčių skintos lubinų ir paparčių puokštės, naminė duona, sūris ir sumuštiniai su kanapių sėklomis, JAV stende galima buvo paragauti tradicinio obuolių pyrago ir amerikietiško limonado, Kinijos paviljone tėveliai virė čia pat vietoje pagamintus virtinius, Meksikos stende mokytojai ruošė buritas, o štai Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos stendai buvo įkurdinti vienoje palapinėje ir vaišino koldūnais ir saldumynais.
Festivalio kulminacija tapo koncertas, atspindintis įvairių kultūrų atstovų muziką. Koncertavo ne tik AISV moksleiviai, bet ir svečiai iš Vilniaus Žvėryno gimnazijos su folkloro ansambliu „Dolija“, lenkų liaudies šokių ansamblis, šoko romų bendruomenės moksleiviai, skambėjo dainos anglų, gruzinų, baltarusių, rusų kalbomis, AISV moksleivė iš Kinijos atliko stilizuotą tradicinį kinų liaudies šokį.
Kaip tokioje daugiakultūrėje aplinkoje sekasi sutarti vaikams ir pedagogams iš viso pasaulio? Juk čia mokosi vaikai, kurių gimtosios šalys kartais nesutaria tarpusavyje ir net kariauja. Ar vaikai nepatiria patyčių, kaip bendrauja tarpusavyje ir su pedagogais?
Į šiuos klausimus atsakė mokytojai ir tėvai, sutikti festivalio mugės šurmulyje.
Inga Baranovskaja, lietuviškąjį stendą su kitomis moksleivių mamomis ruošusi mama, prisipažino, kad jai šioje mokykloje labiausiai patinka draugiškas mokinių ir vaikų santykis: „Viena mano dukra jau baigė šią mokyklą ir studijuoja Londone, kita dar mokosi. Vaikai į mokytojus čia kreipiasi „tu“, bet tai nereiškia, kad nėra pagarbos, pagarba suaugusiam yra ugdoma pirmiausia šeimoje. Taip pat ir su lietuvių kalba – lietuvių kaip gimtosios kalbos vaikai čia mokosi 5 kartus per savaitę, bet aš įsitikinusi, kad ir šeimoje turi būti ugdomas pagarbus požiūris į savo kalbą ir kultūrą, tad mano dukros gimtąją kalbą ir gramatiką išmoko puikiai. Vyresnioji kalba 5 kalbomis, nes jai lietuvių ir rusų buvo kaip abi gimtosios (tėtis rusas), o kitas tris kalbas – anglų, vokiečių ir prancūzų – teko išmokti čia, mokykloje, kaip papildomas užsienio kalbas“.
Lietuvių kalbos mokytoja Irena Stefanovič AISV lietuvių kalbą dėsto vienerius metus, bet prisipažino nepaliaujanti stebėtis ir žavėtis mokykloje vyraujančia atmosfera ir tėvų požiūriu į mokytojus.
„Mokykloje vyko padėkos šventė, tėvai surengė ją, kad pradžiugintų mus, mokytojus. Atėję į darbą radome rankų darbo gėlėmis išpuoštą mokytojų kabinetą, suruoštą vaišių stalą, išgirdom daug gražių žodžių. Malonu, kad tėvai nuoširdžiai dėkoja mokytojams už darbą su jų vaikais, pati beveik kasdien išgirstu padėkos žodžių iš tėvų. Tiesa, kai pradėjau čia dirbti, mane kiek šokiravo, kad pradinukai kreipiasi į mane vardu. Teko paaiškinti jiems, kad lietuvių kultūroje į suaugusius yra įprasta kreiptis Jūs arba bent jau „Mokytoja Irena“, – juokiasi pedagogė.
Prie Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos stendo sutikti tėveliai ir mamos prisipažino, kad Rusijos – Ukrainos konflikto tema yra jiems skaudi, bet nepaisant šalių tvyrančios įtampos, moksleivių tėvai gerai sutaria, ir vaikai nepatiria mokykloje nemalonių jausmų ar patyčių.
„Noriu padėkoti mokyklos administracijai, kad mums skyrė vieną palapinę, tai buvo labai išmintingas sprendimas, matote, niekas nesusipyko ir nesusimušė“,– juokauja Vilniuje jau 10 metų gyvenanti ukrainietė Nadia, dalyvavusi Maidano įvykiuose, ir aktyviai palaikanti savo šalies proeuropietišką politiką.
„Šioje mokykloje tokia atmosfera, kad vaikai draugauja, gerbia vieni kitus, o mes, tėvai, irgi puikiai sutariame net sudėtingame politiniame kontekste“. Čia pat stovintys kiti tėvai – iš Rusijos prieš 10 metų išvažiavę Natalija su vyru Andrėjumi – pritariamai linksi galvomis. „Mūsų abu vaikai čia mokosi, sūnus Ivanas gimė Lietuvoje, norėtume, kad jis turėtų Lietuvos pilietybę, kad tarnautų Lietuvos kariuomenėje“, – sako Andrejus.
„AISV – amerikietiško tipo mokykla, kur vaikai nebijo laisvai mąstyti, kalbėti, užduoti nepatogius klausimus. Su vaikais kalbame apie tai, kur tiesa, kur melas, kas yra propaganda, – pasakoja Andrejus. – Čia mokosi ir vaikai su specialiaisiais poreikiais – jie puikiai bendrauja, padeda tiems, kas turi sveikatos ar raidos problemų, mokosi užuojautos ir tolerancijos. Štai mūsų dukra Elizaveta šiam festivaliui sugalvojo emblemą, ji laimėjo paskelbtą konkursą, nes lietuviškame žodyje LAISVĖ įžvelgė mokyklos pavadinimo akronimą – AISV, – rodo į ant specialiai festivaliui sukurtų marškinėlių šviečiantį spalvingą užrašą. – Tai yra kūrybinio mąstymo, kuris skatinamas šioje mokykloje, rezultatas.“
Mokykloje dėstantis australas Markas Smithas pristato Australijos stendą.
„Įsimylėjau Lietuvą vos atvykęs. Manęs neišgąsdino nei šaltis, nei ilgos žiemos čia, džiaugiuosi, kad pažinau keturis gamtos laikus, to savo gimtojoje Australijoje, Brisbene, neturėjau, labai įdomu. Esu dėstęs ir kitose tarptautinėse mokyklose, bet Lietuvoje patinka labiausiai. Pavyzdžiui, Ganoje dėstyti buvo įdomu, nors tai ir labai varginga šalis. O štai Gvatemaloje dirbti buvo tikras išbandymas-šioje šalyje labai daug agresijos ir net smurto, gyventi buvo pavojinga. Palyginti su tomis šalimis Lietuva yra tikras rojus“, – juokiasi Markas ir dalina į jo paviljoną sugužėjusiems moksleiviams užduotis apie Australiją.
„Kokie tokios mokyklos privalomai? Vaikai daugiakultūrėje aplinkoje mokosi elgtis ir spręsti problemas su skirtingų kultūrų žmonėmis, lavina kalbos įgūdžius. Minusas – galbūt jiems lieka mažiau laiko ir galimybių pasigilinti į savo identitetą“, – sako Markas.
Vokiečių kalbą dėstantis lietuvis Povilas Villuveit yra mokyklos senbuvis, dėsto čia jau 18 metų.
„Nuo pat mokyklos įkūrimo mačiau, kaip ji keitėsi, augo, kaip keitėsi patys mokiniai. Paraleliai kurį laiką dirbau ir kitose Vilniaus mokyklose. Čia teko išmokti dirbti labai kūrybiškai, mokydamas vokiečių kalbos turiu kaskart sugalvoti, kaip į mokymosi procesą įtraukti vaikus taip, kad jiems būtų įdomu. Vadovėliai reikalingi, bet dėstydamas stengiuosi taip apžaisti gramatiką ir taisykles, kad vaikai ne tik aklai kaltų, bet ir domėtųsi tuo, ką mokosi. Per tuos 25 mokyklos gyvavimo metus pasikeitė ne tik mokykla, bet ir vaikai – jie dabar bręsta daug greičiau. Anksčiau 3-4 klasių vaikai dar mielai žaisdavo stalo žaidimus, lėlių teatrą, dabar šie užsiėmimai įdomūs tik pirmokams, tenka pasukti galvą, kaip sudominti mažuosius“, – prisipažįsta mokytojas Povilas.
