Kadangi pats kandidatas neskubėjo, pasistengė darbo kolektyvai, ragindami jį mesti buitinius rūpesčius ir eiti gelbėti šalies.
Kandidatas netruko atsiliepti į širdies krauju išraitytus parašus, paskelbė birželio tezes ir labai susinervino, kai keletas apžvalgininkų drįso jį įtarti kitokiais motyvais.
Tai ir mes susilaikysime nuo tokių kaltinimų, juoba kad maža kas – gal tikrai žmogus nemato kitos išeities, kaip aukoti savo lemtį dėl kilnaus tikslo. Todėl verčiau atsiversime tas tezes ir pažiūrėsime, kokią gelbėjimo programą jis numatęs urbi et orbi.
„Globalios Lietuvos nėra.“ Gal yra, gal nėra, gal tik formuojasi, užkeikimais tokie procesai vargiai sustabdomi, lygiai kaip ir vargiai numatomi tie šalies gyventojų skaičiai, kuriems pasiekus kritinę ribą ir kurią mes, žinoma, tuoj peržengsime, prasidės visiška velniava. Koks tas skaičius? Toks.
„Laisvė, tapatinama su laisvo žmogaus judėjimu, – laisvės iliuzija.“ Čia gal ir nederėtų labai kabinėtis, bet kandidatas prie to prikabina neoliberaliąją ideologiją, kaip pražūtingą Lietuvos laisvei. Tiek jau to. Vienu žmogumi, valkiojančiu tą terminą be suopračio, daugiau ar mažiau, koks skirtumas. Gal vieną kartą sutarkime, kad dėl visko, absoliučiai dėl visko kalti neoliberalai, ir gyventi bus paprasčiau.
„Nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę.“ Tai reikėtų papasakoti tiems šimtams milijonų trečiajame pasaulyje, kurie kasmet persikelia šiapus normalesnio gyvenimo ir toliau nuo skurdo. Jūsų skalbimo mašinos ir ilgesnė gyvenimo trukmė ateina nualintos sąžinės kaina, taisykitės.
Ir dar priminti, kad šiandien, pavyzdžiui, dar net nesame priartėję prie tokios globalizacijos, kuri buvo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, kai visą Europą traukiniu galėjai pervažiuoti neišsitraukdamas paso, o Didžiojoje Britanijoje investuoti ką nori, kur nori ir kiek nori.
Jokiu būdu nesakant, kad tai buvo labai gerai, bet tiesiog paaiškinant, kas yra toji globalizacija, už kurią, kaip žinoma, blogiau gali būti tik neoliberalizmas. Nors ne. Už jį nieko negali būti blogiau.
„Socialinė atskirtis Lietuvoje yra pasiekusi milžiniškų aukštumų. Viduriniojo gyventojų sluoksnio naikinimas...“ Šiaip jau socialinė atskirtis suvokiama kaip skirtumas tarp turtingiausio ir vargingiausio sluoksnio, bet nebūsime priekabūs ir taip pat nekreipsime dėmesio į statistiką, kuri rodo nepaliaujamą vidurinio tarpsluoksnio gausėjimą. Juk statistika visada meluoja.
„Aukštasis mokslas turi būti kreipiamas tautos ir valstybės gyvybingumui stiprinti, o ne verčiamas rinka.“ Mieli mokslininkai, nuo šiol prieš skubėdami patentuoti kokį nors gyvybės mokslų proveržį paklauskite savęs, ar jis nukreiptas tautos gyvybingumui stiprinti. Jeigu abejojate, užmirškite tokius išradimus, nes mokslas nuo šiol bus skirtas ne nežinomiems dalykams aiškintis, o daug didingesniam tikslui.
Beje, mokslo klausimais kandidatas nerimsta ir toliau: „Strateginiai tyrimai ir nacionalinės technologijos – vienas iš valstybės tikslų.“ Strateginius tikslus dar galima suprasti, tačiau kas yra nacionalinės technologijos, jau daug sunkiau. Trispalviai robotai? Dirbtinis intelektas, kuris niekad nevartoja bendraties po „kad“? Mistika.
„Lietuvos kultūra negali būti paversta vien eksperimentų erdve. Joje kaip aksioma turi būti išsaugotos mūsų tradicijos ir Dainų šventės, tautą per amžius gelbėjusi kūryba. Valstybinė kalba stiprinama...“ Didelė paslaptis, kad kas nors norėtų naikinti tradicijas ar Dainų šventes.
Čia tik keletas tezių apžvelgta. Nėra jose ko nors fantasmagoriško, nėra kažko ir odiozinio.
Tiesiog daugybę kartų girdėtų pasergėjimų, perspėjimų ir paaimanavimų rinkinys, po kuriuo pasirašytų dažnas kitas kandidatas, tiek mažiau sisteminis, tiek labiau. Gal tiktai tie pasiūlymai mokslo srityje egzotiškesni, bet ir tai galima nurašyti kandidato entuziazmui gavus darbo kolektyvų prašymą viską mesti ir eiti tarnauti. Gal antras dublis bus tobulesnis.
