Mat kyla pavojus, kad pasklidus Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoms apie koncerno „MG Baltic“ valdomos žiniasklaidos vaidmenį esą spaudžiant politikus bus mėginama dar labiau suvaržyti žodžio laisvę.
Vis dėlto tos pažymos, dar tik labiau pabloginusios ir taip itin prastą žmonių nuomonę apie partijas bei politikus, pasitikėjimo žiniasklaida nenusmukdė.
Per patį VSD pažymų skandalo įkarštį „Vilmorus“ tyrimai atskleidė, kad žiniasklaida pasitiki apie 40 proc. žmonių – maždaug 3 proc. daugiau nei mėnesiu anksčiau, o nepasitiki mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų.
Tiesa, tai žemesnis pasitikėjimo rodiklis nei prieš dešimtmetį, bet tam įtakos turėjo objektyvios aplinkybės – stiprėjęs gyventojų skeptiškas požiūris ne tik į valstybės, bet ir į visuomenės institucijas, sumenkę analitiškesnį požiūrį siūliusios spaudos tiražai, plintanti nepatikima informacija išpopuliarėjusiais socialiniais tinklais.
Profesionaliosios žurnalistikos įtakos silpnėjimas dėl socialiniais tinklais plūstančio informacinio chaoso – pasaulinė problema, bet pastaruoju metu pastebėta ir ženklų, rodančių, kad per anksti laidoti analitinį spausdintą žodį.
Antai tarptautinės tyrimų bendrovės „Kantar TNS“ tyrimas parodė, kad dešimtmetį Lietuvoje mažėjusi spaudos skaitytojų auditorija stabilizavosi – šįmet ji pirmą kartą per dešimtį metų nesumenko.
Spaudą Lietuvoje skaito apie 60 proc. šalies gyventojų, nesumažėjo ir vidutiniškai jos skaitymui skiriamas laikas. Krinta į akis tai, kad socialiniu požiūriu aktyviausi 30–49 metų amžiaus grupei priklausantys asmenys yra labiausiai linkę skaityti dienraščius.
Pasaulio žiniasklaidos ekspertai pastebi, kad žmonės, vis dažniau susidurdami su vadinamųjų netikrų žinių sklaida, ima labiau vertinti spaudą, nes tai daug patikimesnis informacijos šaltinis.
Visa tai ir leidžia prognozuoti, kad tiek visos žiniasklaidos, tiek ir spaudos įtaka visuomenei ateityje nemažės, bet tuomet galima numanyti, kad ir Lietuvos politikų noras kontroliuoti žurnalistus, varžyti laisvą žodį nesilpnės.
VSD pažymų skandalas suteikė progą kai kuriems politikams prabilti ir apie nieko bendra su žiniasklaidos laisve neturinčius sumanymus.
Pavyzdžiui, Seime girdėti siūlymų nustatyti naujų reikalavimų televizijų savininkams bei vadovams, net atimti transliavimo licencijas iš įtaką politikams dariusioms verslo įmonėms priklausančių kanalų.
Skambūs politikų lozungai apie siekius skaidrinti televizijų veiklą gali slėpti visai priešingus tikslus – norą didinti savo įtaką transliacijų turiniui.
Siūloma įstatymo pataisa, kad transliavimo ir retransliuojamo turinio licencijos galėtų būti išduodamos tik tada, kai televizijų savininkai bei vadovai atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir nacionalinio saugumo interesus, tokia nekonkreti, kad po tokiu draudimo presu gali atsidurti bet kas, kuo nors užkliuvęs įtakingiems politikams.
Lietuvoje nacionalinio saugumo interesai iš viso pridengti tokia paslapties skraiste, kad netgi teisėjai be jokios patikros išduoda leidimus sekti ir klausytis bet kurių asmenų telefono pokalbių.
Tokios pavojingos teisinės normos gali televizijas versti tarnauti valdžią turintiems politikams, o taikant panašias poveikio priemones ir kitiems informacinės sklaidos kanalams atsidurti po politiniu padu gresia visai žiniasklaidai.
Tai prieštarauja ir naujai ES direktyvai, pabrėžiančiai žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmo plėtrą, o ne jos teisinio reguliavimo griežtinimą.
Tačiau Lietuvos politikų mintys, regis, suka priešinga kryptimi.
Nesiliauja ir bandymai kriminalizuoti žurnalistų darbą – užpernai jau buvo priimtas įstatymas, leidžiantis juos nubausti net dvejų metų laisvės atėmimu už uždarų teismo posėdžių informacijos paviešinimą, baudžiamoji atsakomybė gaivinta ir už klaidingą informaciją, pažeidusią žmogaus garbę ir orumą. Žurnalistai dar nesodinami už grotų, bet jau vien teisės normos, leidžiančios jiems kelti baudžiamąsias bylas už profesinę veiklą, yra spaudimo priemonė.
Žiniasklaida spaudžiama ir biurokratiniais metodais. Štai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba išsiuntinėjo redakcijoms rekomendacijas, kaip nereikia rašyti apie smurtą patyrusias moteris, o Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija nutarė pamokyti žurnalistus, kaip nedera pasakoti apie savižudžius.
Pastaraisiais metais vis dažniau politikai, kiti veikėjai skundžiasi Visuomenės informavimo etikos komisijai, kuri, užuot gynusi žurnalistus, iš karto netgi neįsigilinusi stoja neva nuskriaustųjų pusėn.
Bet žurnalistų atsakomybė jau seniai yra aiškiai apibrėžta Visuomenės informavimo įstatyme. Taigi dabar prisidengus visuomenės interesu mėginama tik ieškoti problemų, kur jų nėra, ir bandoma vis naujais draudimais kištis į žiniasklaidos darbą.
Prieš porą dešimtmečių tarptautinės organizacijos gyrė Lietuvą, kad mūsų šalyje priimti vieni geriausių žiniasklaidos teises ir pareigas reglamentuojančių įstatymų.
Tačiau vėlesnė patirtis įrodė, kad politikų noras užmauti žurnalistams apynasrį niekuomet nemiršta ir žodžio laisvę reikia ginti nuolat. Tai tinka ir šiandienai.
