Sąmokslininkų, žemaičių oligarchų, dėl Mindaugo savivalės išsigandusių, kad gali netekti ir vietos, ir turtų, kova prieš didįjį kunigaikštį, karalių ne mažiau lenktais nagais į save? O kurio ano meto politiko nagai lenkti į priešingą pusę?
Sunku patikėti, kad vienintelis Mindaugas suvokė Lietuvos vienijimosi reikšmę. Jeigu tikėtume istorikais, tą procesą jau buvo pradėjęs jo tėvas. Vis labiau veržėsi geopolitiniai gniaužtai ir lietuvių gentims artėjo dilema – būti ar nebūti. Net aklas tai turėjo matyti. Pagaliau Saulės ir Durbės mūšiai aiškiai įrodė, kokia gali būti susivienijimo galia.
Nors tai ir literatūrinis kūrinys, logiškai įtikinamai Mindaugo bendražygių susivokimas vaizduojamas V.Krėvės dramoje „Mindaugo mirtis“: „Daumantas: Pritariau ir pritariu (Mindaugui. – Red.), nes kitaip žūsime, laisvės netekę, kaip kad prūsai ir kuršiai yra žuvę. Ar jūs, žemaičiai, būtute atsilaikę prieš vokiečius be visų Mindaugo jau suburtų kraštų pagalbos? Pagalvokite.“
Tai tas pats Daumantas, kuris ir nužudo Mindaugą dėl jo savivalės Daumanto žmonos Aldonos atžvilgiu. Beje, V.Krėvės dramoje Mindaugas (gaila, kad pati drama labiau panaši į dramos konspektą, o ne užbaigtą kūrinį) yra realistiškesnis už filosofuojantį, metaforomis kalbantį Just.Marcinkevičiaus Mindaugą.
V.Krėvė vaizduoja Mindaugą bjauraus charakterio ir neturintį aiškios filosofijos („Mindaugas: Aš ėjau žiaurumų keliu, nes žmonėms lengviau klausyti to, kurio bijo, negu kurį myli.“), bet savo herojų mato ir didelį strategą, siekiantį valstybių interesų kelyje, pradedant nuo Baltijos jūros, įtvirtinti Lietuvos karalystę.
Nežinau, ar tai patvirtinama metraščiais, bet įtariu, kad to nenorėjo nei valdovai Rytuose, nei galbūt kai kurie Mindaugo krikštytojai. Neatmestina, kad Mindaugas tapo ne tik mirtinai įsižeidusių Lietuvos „kunigų“, bet ir tarptautine problema.
Sąmokslas prieš Mindaugą dar tyrinėtinas. Kokios jo nužudymo pasekmės? Po kelerių metų situacija stabilizavosi, bet prireikė dar beveik dviejų šimtmečių, kol atsinaujino kalbos apie karūnavimą. Rezultatus žinome.
Istorikai įvairiai vertina tragišką Mindaugo žūtį. Neturiu tinkamos kvalifikacijos, kad galėčiau profesionaliai vertinti šias nuomones. Įstrigo Z.Ivinskio samprotavimas Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje: „Ką tik krikštytas Mindaugas karūnavosi karaliumi, kai tautos masė dar tebebuvo pagonys. Lietuvos valstybės istorija būtų pasukusi visai kitu keliu, jeigu nebūtų buvęs nužudytas karūnuotas valdovas. Eidami Mindaugo pėdomis ir viešai palaikydami krikščionybę, jo įpėdiniai būtų galėję Lietuvai išsaugoti karališką karūną. Pasibaigus kryžiaus karams prieš lietuvius, kitaip būtų susidėstę santykiai su Ordinu, o vėliau ir su Lenkija. Šalia jos Lietuva būtų stovėjusi kaip lygus karūnuotas partneris, nes karūna karūnon neįjungiama. Nėra duomenų įžvelgti, kiek būtų laimėjęs Lietuvos valstybingumas, bet yra tikra, kad krikščioniškosios Vakarų kultūros vaisiai Lietuvą būtų žymiai anksčiau pasiekę.“
Yra, kaip atsitiko. Kita vertus, nepaisant to, kas kaltas dėl pirmo ir paskutinio karūnuoto mūsų valdovo žūties (jis pats, emocingi bendražygiai ar „geopolitika“), Lietuva tapo Vakarų dalimi.
Taikliai tai apibendrina A.Bumblauskas įtaigioje studijoje „Senosios Lietuvos istorija“: „Mindaugas ne tik sugebėjo sukurti valstybę, bet ir įeiti, nors laikinai, į Europos šalių sistemą.“
Banalus klausimas: ką Mindaugas reiškia dabarčiai? Po nepriklausomybės atkūrimo karalius Mindaugas išgyvena renesansą. Tarpukariu daugiau dėmesio buvo skiriama Vytautui Didžiajam. Iš atminties kapinių Mindaugą prikėlė Just.Marcinkevičius, dvidešimt metų iki Sąjūdžio parašęs dramą „Mindaugas“. Apie valdovą kaip žmogų ir vieningos Lietuvos idėją.
Kad menas turi auklėjamąją funkciją, tai galiu paliudyti savo patirtimi. Mindaugo vėlė turėtų būti patenkinta savo gyvu atvaizdu Lietuvos teatro scenoje. Mindaugas – šekspyriškas personažas. Deja, yra tik du ryškesni kūriniai. Po galingo Mindaugo žygio Lietuvos scenose maniau, kad netrukus jį pamatysime ir kino ekrane. Iki šiol nepasirodė.
Kodėl valstybė negalėtų finansuoti tokio projekto? Juk Lietuvoje lyja talentais – tai gerai padarytų. Iš pavydo kritikuojame vieną didelę kaimyninę valstybę, kad ji beveik kasmet išleidžia po kelis filmus savo valstybės istorijos tema, o patys nedarome nieko. Laikas susigriebti.
Bet ne vien reginių reikia visuomenei. Reikia ir istorinės duonos – tiesos. Lietuvos valstybingumo pradžia vis dar dėmėta. Be investicijų, skirtų tyrinėjimams, tiesa sunkiai paaiškės.
Per Lietuvą ritasi tikrų tikriausia susidomėjimo ikikrikščioniška Lietuva banga. Keista, kad daug politikų, daugiausia save vadinančių konservatoriais, to nejaučia. Tegu nueina į Liepos 6-ajai skirtus renginius ir savo akimis pamato, ar tai dviejuose kambariuose sutelpantys žmonės, kaip rašė vienas politikas.
Atsipeikėkite. Lietuva jau verčiasi į naują savęs pažinimo etapą. Reikia sveikinti net menkiausią naują pažinimo iniciatyvą, kuri prie to prisideda. Kas žino, gal paaiškės, jog ir Mindaugas, ir tie, kurie prieš jį sukilo, buvo savaip teisūs.
