I-ąją straipsnio dalį skaitykite čia.
– Praėjo dveji su puse metų, o jūs neradote atsakymo, kas pastūmėjo jūsų vyrą paimti į rankas ginklą? – paklausiau N.Andruškevič.
– Aš iki šiol nežinau priežasties, kas privertė mano vyrą taip pasielgti.
Mes pakalbėdavome ir apie skyrybas, tačiau buvome sutarę, kad skirsimės gražiai, be pykčių.
Nuo šiol mane slėgs ir klausimas, kas pastūmėjo sūnų kraupiam žingsniui?
– Galbūt sūnus jums buvo prasitaręs, kas jį slegia?
– Kšyštofas buvo geras, atviras vaikas. Man jis papasakojo, kad Šalčininkuose susipažino su mergina, džiaugėsi ta draugyste: „Mama, ji išbėgo ir mane apsikabino“, „aš niekada jos nenuskriausiu“.
Neseniai buvo nuvykęs į „Akropolį“, nusipirko baltų drabužių į kelionę.
Sūnus norėjo stoti į Karo akademiją. Visus testus įveikė puikiai, bet dėl plokščiapadystės neperėjo medicinos komisijos.
Tada tapo kariuomenės savanoriu. Jis vyko trims savaitėms į pratybas Rukloje, o savaitgaliais – į mokymus. Sūnus ketino tęsti studijas Gedimino technikos universitete, į kurį jau buvo įstojęs pernai.
Jis ir mašiną turėjo, ir pinigų. Kšyštofas buvo stiprus, sportavo, tačiau nesiveldavo į konfliktus be priežasties. Kas galėjo atsitikti? Aš nesuprantu!
– Baiminatės, kad mažame mieste jus vėl užgrius apkalbos?
– Po vyro mirties jaučiu ir smalsius, ir smerkiančius žvilgsnius.
Čia tokia aplinka, kad tik ir ieško, ką sugraužti. Gal dabar apie mane sakys, kad aš sūnaus neprižiūrėjau?
Jei būčiau bloga mama, jis nebūtų manęs dažnai apkabinęs, pasitikęs grįžtančios į namus, kasdien nepasakotų apie savo gyvenimą, draugus, planus. Jis man viską pasakodavo iki smulkmenų.
Sūnaus gyvenimas nebuvo blogas. Juk pasaulyje yra nemažai jaunų žmonių, kurie serga vėžiu, kitomis sunkiomis ligomis, tačiau visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą.
Galbūt lemtingąją naktį kilo ginčas su draugais? Prieš pusmetį sūnui buvo pasakyta negraži replika apie mane. Tada jis užvožė tam vyrui. Psichologiškai žmogų galima stipriai sugniuždyti.
– Turbūt susimąstėte, kodėl tiek likimo kirčių jums tenka?
– Taip, aš mąstau ir nesuprantu, kodėl mano gyvenimas toks siaubingas. Juk niekam nesu nieko bloga padariusi. Aš visada labai daug dirbau ir niekam niekada neatsisakiau padėti.
Aš dirbau net ir tada, kai labai skaudėdavo kūną. Keldavausi ketvirtą valandą ryto ir eidavau prie ūkio darbų.
Bet aš gyvenu kaime, kur gyvenimas nėra lengvas.
Lemtingąją naktį – mylimojo žinutės
Šalčininkietė Greta
„Aš ir Kšyštofas keturis mėnesius buvome draugai, o mėnesį rimtai bendravome. Planavome būsimą savaitgalį vykti į Palangą.
Jis buvo linksmas, ramus, nekonfliktiškas, paslaugus draugams.
Tą naktį mes susirašinėjome. Jis parašė man, kad draugai jį buvo ištempę švęsti. Dar pažadėjo, kad kitą vakarą mane aplankys. Tačiau aš jo taip ir nesulaukiau.
Manau, kad kažkas turėjo jį stipriai paveikti, o jis giliai paėmė į širdį.
Man dabar labai sunku, nebuvau tam pasiruošusi.“
