Ką mums apie dabartinę šalies istorijos atkarpą sako įvairi nūdienos simbolika?
Ką simbolizuoja, pavyzdžiui, praėjusios savaitės šokiai bei žaidimai Valstybės ir Karaliaus dienos proga aplink Dainų šventę, taip pat lyg ir Vyčio, lyg ir „Laisvės kario“ skulptūra Kaune?
Pirmiausia tai, kad mūsų visuomenė nėra susitarusi ir išsiaiškinusi santykių dėl, atrodytų, kelių paprastų ir pamatinių dalykų: koks yra lietuviškasis patriotizmas, koks jo simbolinis turinys ir kas yra lietuviškumas apskritai? Bet toks sutarimas, regis, bent kol kas neįmanomas.
Už aistras dėl esą katastrofiško Dainų šventės dalyvių maitinimo, pakilusias net iki aukščiausio politinio lygio, daug iškalbingesnės buvo vėl įsisiūbavusios diskusijos dėl paties šios šventės turinio ir reikalingumo apskritai.
Kaip ir kasmet, vėl buvo pasidalyta į dvi nesutaikomas stovyklas, kurios užėmė pozicijas ties pačiais lauko kraštais.
Viena skelbė, jog tokios Dainų šventės, kokios yra dabar, – absoliutus gėris, lietuviškumo viršūnė ir tobuliausia jos išraiška, į kurią nevalia niekaip kėsintis. Kita įsitikinusi, jog tai – visiška atgyvena, trenkianti ne tik naftalinu, bet ir trūnėsiais, kurių reikėtų kuo greičiau atsikratyti.
Žinoma, stebint iškilmes neišvengiamai kilo klausimas, kodėl lietuviškumas ir jo simbolinė esmė iki šiol yra tik rugių varpų, nemotorizuotos žemės ūkio technikos, kaimo vaizdelių, pseudopagoniškos archaikos ir viduramžių didžiųjų kunigaikščių arklių bei kalavijų lydinys? Kitaip sakant, persaldinta ir dar sovietmečiu išvirta košė, „socialistinė savo turiniu, nacionalinė savo forma“.
Tačiau ar ši košė, vėl besiliejusi per kraštus net ir Šimtmečio, minimo XXI amžiuje, proga – argumentas, kad tokio renginio reikia atsikratyti? Žinoma, ne.
Pati renginio idėja ir paskirtis yra ne tik graži, prasminga, bet net būtina.
Tik štai kada išvysime ne vienos tos visuomenės dalies kalba ir simboliais, nors ir vadinamais „tradiciniais“, bylojančią išties masinę šventę, įtraukiančią ir kitas visuomenės dalis?
Ideologines pjautynes dėl Lukiškių aikštės pratęsusios „Laisvės kario“ skulptūros atidengimo Kaune iškilmės, virtusios to paties „tradicinio“ patriotizmo, tik itin sukarinto, ritualu – iš tos pačios operos. Tai, kad jos paverstos dar vienu Vilniaus ir Kauno varžytuvių epizodu, per kurį būtent Laikinoji sostinė esą įrodė esanti „Lietuvos širdis“, – ne pats absurdiškiausias siužeto posūkis.
Svarbiausia, kad Lukiškių aikštė, dėl kurios tebeverda aistros, vis dar tuščia ir, atrodo, liks tokia dar ilgam. Kautynes prieš Vytį tarsi laimėjęs meniškas partizanų bunkeris, įkūnijantis naujesnės simbolikos paiešką, – vėl užkastas.
Fontanas, centre užkastos istorinės relikvijos, nauja veja ir medžių sodinukai – štai ir viskas, ką galime parodyti aikštėje, kurios istorinė simbolika ir vieta reikalauja kokio nors laisvės kovų memorialinio įprasminimo. Kai kas sako, jog su fontano vandeniu nuolatos žaidžiantys vaikai ir aikštėje poilsiaujančios jaunos šeimos – geriausias įprasminimas. Kažin.
O galbūt galima sakyti, kad tokie pilietiniai karai be regimos pabaigos – natūrali demokratijos apraiška, o laisvoje valstybėje gali egzistuoti įvairios lietuviškumo sampratos ir simboliai? Pavyzdžiui, čia yra ir Seimą bei valstybę valdantys neopagonys su „tradicinių krikščioniškų vertybių“ gynėjais, užsimoję šalia to Seimo įsmeigti už jį didesnį lietuvišką koplytstulpį, ir miesto meras liberalas, neleidžiantis to daryti.
Taip, demokratija – kiekvienos valstybės variklis, varantis ją į priekį.
Bet nepaleidžia įspūdis, kad būtent toji krikščionių-pagonių valdžia, vedama sovietinio kolūkio pirmininko įpėdinio, tapusio didžiausiu šalies žemvaldžiu, šiuo metu ir yra pats iškalbingiausias Šimtmečio simbolis. Jis rodo, jog šalis – jei ne aklavietėje, tai tikrai žvyruotame šunkelyje.
