Mečys Laurinkus. Kalėdų Seneliams laikas rengti lietuvių kalbos kursus

Kodėl gyvenant Lietuvoje jau darželyje reikia mokytis anglų kalbos? Todėl, kad Kalėdų Senelis supranta tik angliškai. Jeigu su Kalėdų Seneliu bendrausi tik lietuviškai, gali iškilti dovanėlių problema.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jul 14, 2018, 7:15 AM

Tokį paaiškinimą girdėjau iš mažų vaikų, drauge su jaunais tėveliais pietavusių vienoje jaukioje kavinėje. Tėveliai pritariamai linksėjo galvomis – išspręstas kalbos mokymosi nuo mažumės motyvacijos klausimas.

Balsuosiu už kandidatą į Lietuvos prezidentus, kuris organizuos Kalėdų Seneliams lietuvių kalbos kursus. Žinoma, jei pats kandidatas mokės lietuviškai. Nenustebčiau, jei atsirastų toks (po 30 metų net labai realu), kuris nemokėtų. O kam? Juk užsienio politikoje vis tiek viskas angliškai. Spaudos konferencijose didelių valstybių vadovai kalba savo kalba, o Lietuvos prezidentė – angliškai.

Pirmas klausimas mažiau žinomam kandidatui į prezidentus bus – ar jis moka anglų kalbą. Būtų gerai, kad ta kalba, ne iš popieriaus, pristatytų ir savo rinkimų programą. Tiek to, nebetęskim, galima ir prisijuokauti.

Prisimename vieną linksmą laikotarpį mūsų politikoje, kai prezidentė egzaminavo kandidatus į ministrus. Nebepamenu, ar kas nors įsižeidė. O juk tai buvo ir kandidato, ir jį siūliusios partijos pažeminimas.

Nesakau, kad Lietuvos politikams nereikia mokytis kalbų ir tarptautiniuose forumuose kalbėti žemaitiškai ar dzūkiškai. Bet nereikia perlenkti lazdos. Pavyzdžiui, kišti sudarkytą anglų kalbą kur papuolė. Ar dar blogiau – dėl politinių motyvų atsisakyti visiems pokalbio metu suprantamos kalbos.

Taikli A.Juozaičio pastaba: nemokėdami latviškai su savo kaimynais bendraujame darkyta anglų kalba, kol galop pereiname į kur kas geriau suprantamą rusų.

Prisimenu senų laikų epizodą. Po „kastuvėlių baliaus“ (1989 m.) gruzinai atsisakė bendrauti rusų kalba. Po tragiškų įvykių jie surengė tautos kongresą, kuriame Sąjūdžio vardu susirinkusiuosius pasveikinau angliškai. Nežinau, suprato ar ne, ką sakiau, bet sulaukiau audringų plojimų.

Kaip ir pridera vaišingame krašte, po audringo forumo buvo vakaro užstalė. Gruzija be užstalės ir tostų yra nuobodi Skandinavija. Šeimininkas pradėjo pirmąjį tostą angliškai, bet po dviejų sakinių staiga pamiršo, kaip paskubomis išversti į anglų kalbą vaizdingus gruziniškus posakius. Nebaigęs tosto paraudęs kalbėtojas atsisėdo.

Užtrukus tylai atstovas iš Londono pasiūlė užbaigti tostą rusiškai, nes ir jis šiek tiek mokantis, be to, kalba nesanti kalta dėl kai kurių ja kalbančių veiksmų. Šeimininkas kategoriškai papurtė galvą. Taip tylėdami vakarienę baigėme negruziniškai.

Dabar Lietuvoje yra kitų kalbų mokymosi bumas. Dominuoja anglų kalba. Naudinga nedidelės valstybės gyventojams veikla. Net tiems, kuriems jau gal kitos kalbos ir nebeprireiks, kad „pilkoji masė“ sendama dar labiau nepapilkėtų, patariama imtis naujos kalbos mokymosi.

Tiesa, yra ir kitokių nuomonių. Teko skaityti ispanų filologo patarimą savo tautiečiams negaišti laiko kitoms kalboms, nes ispaniškai kalba beveik 500 milijonų. Seniausiai baltų kalbai, lietuvių, atrodo, negresia tokio masto išplitimas. O kas gresia lietuvių kalbai?

Banalu kartoti – tautos išsivaikščiojimas. Savaime suprantama, neliks tautos, nebus kam ir kalbėti. Bet iki išsivaikščiojimo, kuris dar toli, ir dar neaišku, ar taip atsitiks, yra kitų pavojų.

Sovietiniais laikais didžiausia grėsmė buvo okupacinės valdžios metodiškas kalbos naikinimas, nuo kurio išgelbėjo Lietuvos kalbininkų, literatų ir ano meto mokytojų patriotų filologinis sąjūdis, kilęs dvidešimt metų anksčiau už politinį sujudimą.

Simboliškai išskirkime du asmenis, nors, žinoma, buvo ir daug kitų. Just.Marcinkevičius, jo paties liudijimu, parašė „Mindaugą“ kaip atsaką į tuo metu Lietuvoje viešėjusio prancūzų filosofo ir rašytojo J.P.Sartre'o patarimą lietuviams rašyti kitomis, didžiosiomis, kalbomis, jeigu jie nori būti žinomi pasauliui.

Kita ryški figūra – kalbininkas A.Pupkis, savo nesavo valia sukūręs „pupkizmo“ judėjimą, valiusį ir išvaliusį kalbėjimą nuo svetimybių šlamšto įvairiuose kalbos lygiuose.

Vis dėlto koks dabar pavojus tyko? Sovietmečiu lietuvių kalbą į pražūtį varė agresyvi politika, o dabar didžiausia problema gali tapti kalbos politikos stoka.

Aiškią ir griežtą savo kalbos priežiūros politiką turi visos Prancūzijos vyriausybės. Iš arti mačiau, kaip Ispanija ne tik pasaulyje garsiam Cervanteso institutui veikiant rūpinasi ispanų kalbos ateitimi. Kalbininkai pateiktų daug daugiau pavyzdžių.

Mūsų valstybėje, kur rūpinimasis lietuvių kalba įrašytas šventajame rašte – Konstitucijoje, iki šiol ginčijamasi, kokia kalbos politika turėtų būti. O kol ginčijamasi, klesti interpretacinis chaosas ir, kaip rodo R.Miliūtės žurnalistinis tyrimas, paskirtų pinigų kalbos „reikalams“ neaiškūs keliai. Paaiškėjo, jog ne finansavimas yra problema, o skirtų pinigų atitinkančios politikos nebuvimas. Kai nėra aiškesnių politikos kontūrų, skeptiškai pradedama vertinti ir tai, kas padaryta.

Vėl pašaipiai prisimenamas „pupkizmas“, pro ironiškus akinius stebimos dabartinių kalbos prižiūrėtojų pastangos. Ir ne tik. Visa, kas siejasi su kultūrine tradicija, nacionaliniu savitumu, tiesiogiai reiškiamu būtent kalboje, pradedama vaizduoti kaip gal ir gražus, bet jau praeities pasaulis, kurio vieta muziejuje.

Tokia paslėpta mintis ir glūdi jaunų tėvų pokalbyje su savo vaikais apie Kalėdų Senelį, suprantantį tik naudingą kalbą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.