Dabar galima labai ilgai ir nuobodžiai blusinėti, kada pirmąkart nutiko tie reikalai, po kurių pamažu ėmė aižėti visa pokario pasaulio architektūra, pagrįsta Breton Vudso monetarine sistema, JAV saugumo skėčiu, NATO pavidalu išskleistu virš Vakarų Europos, tų pačių JAV skatinama Europos integracija, kuri sustabdė nuolat skersai išilgai žemyno žygiavusius karus, rėmėsi ir Jungtinėmis Tautomis, kaip vieta visiems nuleisti garą.
Nes tikrai viskas prasidėjo ne praėjusią savaitę, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas gana aiškiai parodė pirštą išsigandusiai Europai ir pranešė, kad reikalai nuo šiandien bus tvarkomi kitaip.
Ir nereikėtų savęs liūliuoti paskesniais pareiškimais, kad santykiai su Europos vadovais tiesiog nerealūs, kad viskas bus gerai, o gal ir dar geriau. Patikėkite, tikrai taip nebus.
Vieni sakytų, kad Amerikos izoliacionizmas niekad ir nebuvo miręs, netgi tada, kai generolas Eisenhoweris perlaužė jo nugarkaulį Respublikonų partijoje pirminiuose rinkimuose įveikdamas senatorių Taftą.
Jis tik atsitraukė, susispaudė ir laukė, kol vėl galės pareikšti: „Amerika visų pirma“ – tai šiaip jau reiškia: „Kaip jūs mums visi nusibodot“.
Kiti rodys į maždaug kas dešimt metų pasikartojančias ekonomines krizes („dot-com“ burbulą menam, „Lehmans Brothers“ karuselę – irgi, kas gi laukia netrukus?), po kurių reikėdavo tiek laižytis žaizdas, kad nebelikdavo kada nervingai klausinėti, o tai kas gi kaltas.
Velnią čia klausinės, mat kaltas, kaip visuomet, žmogaus godumas, o ne kažkokie sisteminiai trūkumai.
Parodykite kokį įstatymą, kuriuo galima oficialiai visus padaryti protingus ir altruistiškus, tada gal ir bus galima pašnekėti apie ateitį, nebijančią krizių.
Dar kiti pavarytų ant apsnūdusių ir letargiškų europiečių, kuriems jau daugiau nei dešimtmetį buvo labai „ne košer“ patiems rūpintis savo saugumu manant, kad jeigu labai dažnai kartosi „cukrus“, tai burnoje imsis darytis taip saldu, jog nereikės jokiais desertais rūpintis.
Ir bus galima varyti ant amerikiečių, kad jie nori į kiekvienus namus po ginklą atitempti ir mirties bausmę visur įvesti, ir vietoj kruasanų burgeriais šerti privaloma tvarka.
Pagaliau atsirastų ir tokių, kurie labai daug ką suverstų ant „Brexit“, kaip vieno monumentaliausių žmogiškojo avantiūrizmo ir arogancijos apsireiškimų. Kurio nuodėgulius dar dabar plonyte srovele laisto nežinia kurio galo pirmiausia besigriebsianti vyriausybė ir kurio domino efektas dar neprasidėjo.
Bet labai keikti britų nevertėtų – jiems dabar rūgštu, sūru ir plaukuota be papildomų dirgiklių.
Netgi ir tie būtų šiek tiek teisūs, kurie suverstų kaltę naujoms technologijoms, socialiniams tinklams, leidusiems savo menamą galią pajusti milijonams žmonių, kurių lūkesčiai išsipūtė maitinami tų pačių technologijų ir tinklų.
Ir tie lūkesčiai tebeliko daug menkesni nei tikrovė. Į kurią niekam neįdomu žiūrėti, nes ji nei peržiūras generuoja, nei leidžia pasirinkti mažiausiai galintį apsiginti atpirkimo ožį. Šiek tiek, nes nereikia painioti priežasties su pasekme.
Technologijos tik padėjo rasti kanalą apmaudui ir pavydui, kuris kaupėsi nuo seno.
Žodžiu, kaip sakė Ostapas Benderis, liūdna, merginos. Seni dalykai veikia vis prasčiau, o naujų, kurie tiktų visiems, dar nėra.
Lieka tik egoistiškai guostis, kad mūsų gyvenimui užteks ir to, kas, tegul ir prasta, tegul braškėdami, bet veikia.
O po to... O po to beliks tikėtis, kad nepasiteisins kita S.Zweigo citata: „Tik žmogus, patyręs šviesą ir tamsą, karą ir taiką, kilimą ir krytį, tik toks žmogus tikrai gyveno.“ Nes labai jau didelė tokio tikro gyvenimo kaina.
Bet galbūt todėl, kad ją visi pamiršo, viskas ritasi link to.
