Šitaip griežtai apie privalomą VBE mano lituanistė Elžbieta Banytė, ne vienus metus dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Mokykloje ji šiuo metu nebedirba, mat yra doktorantė moksliniame institute, tačiau vertina egzamino darbus.
– Viešai pasidalijote mintimi, kad jums gaila tų vaikų, kurie neįstos kur norėję dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamino, nors kitus egzaminus išlaikė gerai.
– Gerai suprantu, kad negali visi vaikai visko išlaikyti aukščiausiu lygiu. Tačiau Prancūzijoje prancūzų kalbos ir literatūros egzamino, kuris lygiai taip pat privalomas, kaip ir pas mus, neišlaiko daugmaž 20 proc. mokinių. Ir jie nedaro tragedijos. Kitokios galimybės įsidarbinti, kitokios visuomenės nuostatos, suvokimas, kad gali perlaikyti.
Vis dėlto neatrodo logiška ir normalu, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, užuot padėjęs tapti mąstančiu, išsilavinusiu ir savo kultūrą pažįstančiu, gebančiu jos sąvokomis komunikuoti su kitais žmogumi, tampa bausme.
O taip Lietuvoje atsitinka. Tie vaikai, kurie dirba ir stengiasi, dažnai įvertinami prastais balais. Už matematiką gauna 80, už anglų kalbą – 90 balų, istoriją – 75, o už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – 40 balų. Ir to užtenka, kad jie neįstotų ten, kur norėjo. Gal gana taip sureikšminti vieną vienintelį rašinį?
Yra dvi prielaidos, kodėl taip atsitinka. Pirma, dabartiniai vaikai yra beraščiai. Su tuo aš kategoriškai nesutinku. Pati dirbau mokykloje ir iki šiol turiu mokinių, su kuriais dirbu papildomai. Ir esu tikra, kad didžioji dauguma vaikų nėra beraščiai.
Antra prielaida – egzamine keliami reikalavimai, kurių neįmanoma įgyvendinti. Ir ši prielaida, mano galva, kur kas teisingesnė.
– Ką turite galvoje?
– Šitoks egzaminas, koks jis dabar yra, sukurtas prieš kelerius metus. Pirmoje kartoje, kuri laikė tokį egzaminą (jau reikėjo rinktis iš samprotaujamojo ir literatūrinio rašinio), buvo ir mano mokiniai. Anksčiau buvo galima rinktis iš samprotavimo rašinio ar analizės, interpretacijos, taip pat reikėdavo atlikti teksto suvokimo užduotį. Tokį ir aš patį laikiau 2009-aisiais. Ir tai tikrai nebuvo blogas egzaminas.
O 2013 metais tvarka pasikeitė. Mano mokiniai egzaminą išlaikė labai gerai, bet dalyvavau diskusijose, kurios tuomet buvo labai aršios siekiant prastumti naujovišką egzaminą. Buvo kelios lituanistų grupuotės, kurios neklausė viena kitos. Pokyčiai buvo prastumti buldozerio būdu.
Tuomet supratau, kad samprotavimo rašinys yra gelbėjimo ratas mokiniams, kurie sunkiai rašo, neskaito knygų, viltasi, kad literatūrinį rašinį turėtų rašyti dauguma. O kas atsitiko? Samprotavimo rašinį rašo dauguma – per 70 proc. laikančiųjų, o literatūrinį – vos per 20 proc.
Samprotavimo rašinys yra toks: kad įrodytum savo mintį, pakanka kelių sakinių apie autorių. Tad jei tingi, nenori skaityti knygų, gali tiesiog išmokti rašinio šabloną. Ir jei esi pakankamai raštingas, 11 ir 12 klasėse gali neperskaityti nė vienos knygos, o tik literatūros konspektą abiturientui. Parašysi ką nors abstraktaus, o jei dar be klaidų, to pakaks, kad gautum 60 balų.
O jei vaikas daro šiek tiek daugiau gramatikos klaidų, tačiau viską perskaitė, viską supranta ir pasirinko literatūrinį rašinį, jis taip pat gaus 60 balų. Taip yra, nes beveik neįmanoma gauti maksimalių balų už turinį.
– Kodėl taip nutinka?
– Reikalavimai yra abstraktūs. Pirmiausia neaišku, kuo skiriasi 6 taškai už temos supratimą ir 7 taškai už temos supratimą. Neaišku, kuo skiriasi labai gerai suprasta tema ir kuo tiesiog gerai suprasta. Skirtumas yra miglotas. Turinio taškai vertinant yra dvigubinami.
Vadinasi, jei parašiau vertinamajam ne maksimalius 7 taškus, o šešis, skaičiuojant galutinę sumą, mokinys prarado ne vieną tašką, o du. Tad jei vaikas prarado vieną tašką už temos supratimą, vieną už struktūrą, vieną už argumentavimą ir vieną už kontekstą, atrodytų, vos keturis, tačiau išties jis neteko 8 taškų, o aukštesniu lygiu laikant egzaminą tai gali siekti 10–15 balų.
Šimtukų procentas šiemet yra didesnis. Taip nutiko, nes vaikams leista naudotis kompiuteriais, kuriuose buvo tekstai. Tai reikėjo seniai padaryti. Anksčiau citatas mokiniai mokydavosi atmintinai ir vis tiek pridarydavo klaidų, o šiemet jos nurašytos tiksliai. Pakoreguotas ir struktūros vertinimas – galima rašyti keturis, o ne tris taškus, ir nebereikalaujamo ypatingo „originalumo“, kaip anksčiau. Tačiau tai neišsprendžia problemos.
Jei laikysimės nuostatos, kad reikia ištempti tuos, kurie vos išlaiko, niekas nesikeis. Kol kabinėsimės prie stiliaus ir vengsime rašyti maksimumą taškų už turinį, tol nieko gera nebus, niekas nepasikeis iš esmės.
Dabartinė sistema neretai žlugdo stiprus ir nenuolankius mokinius. O tie, kurie po apeliacijos išlaiko minimaliu balu, nuo to nepradeda mokėti geriau. Vienintelis dalykas, kas atsitinka, jam nereikia eiti perlaikyti.
Mes tempiame silpniausius mušdami stipriausius, taip visus sulygindami.
– Didžiausia bėda – vertinimas? Ar yra ir kitų problemų?
– Pakeisdami vertinimą nepakeisime mokinių žinių lygio. Yra daug tokių, kurių žinios nulinės. Yra vaikų grupė, kurie žino labai daug, tačiau vertinimas jiems muša per galvą. Yra vidutiniokai, jų atveju yra didelė tikimybė, kad būsi įvertintas adekvačiai. Ir yra silpnųjų, kuriuos mes tempiame, tai tie lavonai, kuriuos mes prikeliame.
– O kaip literatūros programa?
– Šiemet egzamine buvo privalomi 36 autoriai. Jie visuomet buvo privalomi ugdymo procese, tik nebuvo privalomi egzamine. Šiemet įvestas adekvatumas: jei jie yra ugdymo procese, tai jie yra ir egzamine.
Tačiau 36 autoriai yra gerokai per daug. Daugiau nei 16 ar 20 autorių per dvejus metus, be to, dar ir mokant rašyti bei kartojant gramatiką neįmanoma kokybiškai išeiti. Tai neįmanoma norint ugdyti mąstymą ir kitas kompetencijas, kurių mes tikimės iš XXI a. žmogaus. Kritiniam, analitiniam mąstymui, kūrybiškumo ugdymui būtinas laikas. Būtina įsigilinti. O kai bėgi per autorius ir nugriebi tik kontekstą, sumaišytą su jų idėjomis, to pasiekti neįmanoma.
Įvedus šią programą nebuvo pasiekta to, ko buvo tikimasi: vaikai daugiau skaityti nepradėjo, didesniais patriotais netapo, emigracija nesumažėjo. Cituoju beveik pažodžiui: vaikai įsišaknys savo kultūroje, tokiu būdu sumažės emigracija ir jie jausis atsakingi už savo valstybę.
Tačiau to neatsitiko.
– Kaip ir ką derėtų keisti pirmiausia?
– Egzaminas yra finišo tiesioji, kur viskas geriausiai matyti. Problemos yra susijusios su ugdymo procesu, kai kuriomis mokytojų kompetencijomis ir vaikų motyvacija. Jei per egzaminą pakanka kelių sakinių neskaičius kūrinio, kam skaityti? Daugelio sąmoningumas dar ne tas.
O jei dar kalbėtume apie kaimus, kur socialinė atskirtis didelė, kur vaikai nesaugūs. Pagalvokime apie tai, kad egzamino laikyti eina ne tik vaikai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio. Ir kai pagalvosime, paveikslas tikrai nebus toks, kokį norime matyti.
– Ilgus metus verda diskusijos, koks turėtų būti tas rašinys: samprotavimo, interpretacija, o gal turėtų būti tik literatūrinis ar išvis jo nereikia – pakaktų vien kalbos žinias diktantu ar testu patikrinti. Kokia jūsų nuomonė?
– Aš galvoju įvairiai. Svarus argumentas, kad rašinys tikrina vaikų mąstymą, apsiskaitymą. Rašymas, minčių dėliojimas yra būtina kompetencija XXI amžiuje. Tad per egzaminą mes turėtume kažką rašyti. Bet ar tai reiškia rašyti 500 žodžių apie nieką, kaip tai dažnai nutinka pasirinkus samprotavimo rašinį? Ar rašyti 500 žodžių apie literatūrą, kas yra gerai, bet siaura.
Ar rašyti laisva tema? Kas yra gerai, bet kokios tai temos, kaip joms ruoštis? Apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, klonavimą ar kitas aktualias šiam pasauliui problemas? Tam reikia visai kitokios paradigmos. Tai būtų didžiulis iššūkis patiems mokytojams. Turint omenyje ir tai, kad mūsų pedagogų amžiaus vidurkis – 50 metų.
O ir tai, kad dabar rašinius vaikai rašo ranka. Tai turbūt paskutinis kartas jų gyvenime, kai jie 500 žodžių rašė ranka ir už tai dar buvo vertinami. Mano galva, šį egzaminą reikia rengti kompiuteriu.
Dar vienas dalykas – ministerija mėgina įvesti kaupiamąjį vertinimą. Manau, kad tai didelis žingsnis į priekį. Toks, kuris gali padėti mokant lietuvių kalbos.
Matematikai kaupiamąjį vertinimą labai kritikuoja, ir aš suprantu kodėl. Per matematikos egzaminą sprendžiamas ne vienas uždavinys. O per lietuvių ir literatūros kalbos egzaminą keturias valandas iš esmės sprendžiamas vienas uždavinys. Tai yra negerai.
Manau, per egzaminą reikėtų pateikti kelias užduotis, kaip kad yra kai kuriose užsienio šalyse, kur vaikai per egzaminą rašo trumpo nežinomo teksto analizę, o paskui nurodytu aspektu jį lygina su jau žinomu tekstu. Mes galėtume ne aklai kopijuoti, bet pasinaudodami kitų patirtimi suformuoti savo modelį.
Mat taip, kaip yra dabar, negalima. Mačiau per apeliaciją darbų, kurie buvo nepelnytai aukštai įvertinti. Sklandus rašymas užliūliavo vertintoją ir jis nepamatė, kad po sklandžiu kalbėjimu yra minties tuštuma. Mačiau ir numuštų balų. Mačiau daugybę darbų, kur vaikai tiesiog akivaizdžiai stengiasi įsiteikti vertintojams, nors dauguma vertintojų visai to nenori. Tiesiog sistema visus spraudžia į kampą.
Vienas tekstas, kaip yra dabar, nėra objektyvus žinių matas. Turėtų būti kelios užduotys, galbūt jų vertinimai sudedami su iš mokyklos atsineštu įvertinimu. Tai yra pritaikant kaupiamąjį vertinimą.
Kita problema – rašinį vertiname pagal šimto balų skalę. Gal tiesiog nesusidūriau, bet kiek domėjausi užsienio šalimis, nemačiau, kad užduotis, kai reikia rašyti tekstą, būtų vertinama 100 balų skale. Dažniausiai rašomas pažymys.
Teksto vertinimą išdalyti per 100 balų skalę, mano galva, logiškai neįmanoma. Pasakykite, koks skirtumas tarp rašinio, kuris įvertintas 71, ir to, kuris įvertintas 79 balais. Iš esmės jokio. O jei vienas rašinys įvertintas 7, o kitas – aštuonetu, išsyk pajustume skirtumą.
