Taip galima vertinti svarbiausius pastarųjų dienų tarptautinius įvykius – NATO viršūnių susitikimą Briuselyje, JAV prezidento D.Trumpo vizitą Londone ir D.Trumpo bei Rusijos vadovo V.Putino susitikimą Helsinkyje.
Pagrindinis šių renginių herojus, suprantama, buvo D.Trumpas, kurio elgesys ir pareiškimai ir kėlė didžiausius aistrų, spėlionių bei vertinimų viesulus.
Jo susitikimas su V.Putinu sukėlė dar didesnę vėtrą, nei viražai Briuselyje bei Londone. Iškalbinga, jog D.Trumpą griežtai pasmerkė ne tik jo priešai, bet ir kai kurie bendražygiai bei draugai.
Tai – mylimiausios prezidentinės televizijos „Fox“ nuožmi kritika, įvairių Kongreso respublikonų pasipiktinimas ir atsiribojimas, kuris buvo seniai regėto masto.
Tačiau pagrindiniai respublikoniškosios valdančiosios daugumos lyderiai buvo linkę prezidentą pakritikuoti pro sukąstus dantis ir labai aptakiai arba išvis palaikyti liežuvį už dantų.
Tuo tarpu audrą demokratų ir visų kitų D.Trumpo priešų stovykloje net sunku nusakyti. Arba atviras Kremliaus agentas, pakabintas ant „kompromato“, arba tiesiog naudingas idiotas, tačiau jį bet kokiu atveju reikia kaip nors užkardyti geruoju ar bloguoju – tokie vertinimai dominavo po šiuo stogu.
Šios bangos sukėlė bene nė karto neregėtą dalyką – pats D.Trumpas, prabėgus daugiau, nei parai, ėmė ir atšaukė, kai kuriuos savo ankstensius žodžius, pareikšdamas, kad ir pats ne taip išsireiškė, ir buvo ne taip suprastas.
Šias aistras sukėlė tai, kad D.Trumpas bendroje spaudos konferencijoje su V.Putinu susiriesdamas šlovino Kremliaus valdovą, žadėjo puikius santykius ir neužsiminė nei apie vieną Rusijos režimo nusižengimą bei nusikaltimą, vengė bet kokių aštresnių temų.
Išskyrus vieną – Rusijos kįšimąsi į JAV prezidento rinkimus, kuriuos jis ir laimėjo. D.Trumpas išreiškė tokį tikėjimą V.Putinu, jį patikinusiu, kad su tuo neturi nieko bendra, ir taip sukritikavo JAV specialiąsias tarnybas, nustačiusias tuos faktus, kad, panašu, nustebo pats Kremliaus šeimininkas.
Be to, susitikimo išvakarėse D.Trumpas paskelbė, jog Rusijos ir JAV santykiai blogiausi istorijoje dabar yra dėl pačios Amerikos „kvailumo“ ir jos specialiųjų tarnybų vykdomos „raganų medžioklės“. Po tokio turinio jo pareiškimu socialiniame tinkle „Twitter“ Rusijos užsienio reikalų ministerija pridėjo savo komentarą: „Mes sutinkame“.
Būtent tai, jog JAV prezidentas petys į petį su strateginiu priešu stojo prieš savo valstybės specialiąsias tarnybas ir institucijas ir tapo bene pagrindine šios pasipiktinimo bangos priežastimi.
Štai šiuos savo pareiškimus D.Trumpas po daugiau, nei paros, ir mėgino atšaukti, prisiekinėdamas, jog pasitiki savo žvalgyba ir tuo, jog ji nustatė, kad rusai kišosi į JAV rinkimus. Tačiau, aišku, jau buvo per vėlu.
Kritikų išvada viena – politine, viešųjų ryšių bei simboline prasme D.Trumpas visiškai atsidavė V.Putinui į rankas, o pastarasis šiuo požiūriu laimėjo viską, kas įmanoma. Kai kurie net paskelbė Rusijos ir jos vedlio politinės izoliacijos pabaigą.
Rusų propagandinėje žiniasklaidoje ir valdžioje, žinoma, taip pat kilo džiaugsmo banga. O kaipgi – net dvi tokios likimo dovanos per kelias dienas – triumfališka pasaulio futbolo čempionato pabaiga, įtvirtinusi dar ilgai prieš čempionatą buvusį aiškiu rezultatą, jog čempionas – V.Putinas ir paties JAV vadovo reveransai, gavus į rankas to čempionato kamuolį.
Bet kol kas šie simboliniai ir viešųjų ryšių dalykai – ir visa nauda režimui, kuri gali būti itin trumpalaikė.
Žinoma, neatmestina ir tai, kad net ir tai gali paskatinti Kremlių įžūliau elgtis Ukrainoje ar Sirijoje.
Tačiau politinės ir propagandinės bangos bei audros – viena, o objektyvus reikalo turinys dažnai būna visai kas kita.
Pažvelgus kaip tik į patį šio susitikimo dalykinį turinį ir konkrečius rezultatus, matyti, jog čia – visiška tuštuma, teisingiau – tik abiejų prezidentų iš tribūnų kartotos mandagios bendrybės ar, kaip figos lapelis toms bendrybėms pridengti – tokios pačios abstrakčios deklaracijos apie galimą branduolinės ginkluotės mažinimą.
Žinoma, itin tikėtina, jog daugiau, nei dvi valandas trukusiame pokalbyje akis į akį, buvo ne tik mėginama sudaryti kokius nors konkrečius sandorius. Pavyzdžiui – Amerikos karinių manevrų ar kontingento apskritai mažinimas Europoje, visos politikos švelninimas, mainais į Rusijos pagalbą spaudžiant Iraną pasitraukti iš Sirijos.
Tačiau nėra jokių garantijų, kad Rusija būtų realiai suinteresuota vykdyti tokius mainus arba net pajėgtų tai padaryti.
Padėtis panaši, kaip ir su garsiuoju susitikimu Singapūre, kur D.Trumpas su panašiu įkarščiu glėbėsčiavo ir Šiaurės Korėjos diktatorių.
Jau tada buvo galima tvirtai spėti, kad pagrindinis ir galutinis sandoris bei tikslas – ši diktatūra atsisako atomonių bombų mainais už kažką, yra tiesiog neįmanomas. Būtent atominė bomba atvedė mažajį Kimą į paties JAV prezidento glėbį ir jį legitimavo, būtent atominė bomba apskritai yra pagrindinis režimo egzistencijos, paremtos šantažu, garantas. Tad kaip jis gali jos atsisakyti?
Taip ir Rusijos atveju – esminiai konflikto su Vakarais objektai ir frontai, kaip ir pats konfliktas šiuo metu yra egzistencinis režimo interesas.
O ir Amerikos prezidentas, savo ruožtu, nėra pajėgus kaip nors itin radikaliai pakeisti JAV politiką Rusijos atžvilgiu – pavyzdžiui, atšaukti sankcijas. Tokie dalykai – Kongreso rankose.
Tuo tarpu respublikoniškoji Kongreso dauguma, kaip ir kariuomenės, diplomatijos bei specialiųjų tarnybų elitas kol kas patikimai kontroliuoja padėtį ir visą JAV laivą toliau kreipia Rusijai nepalankia kryptimi.
Štai ir šiomis dienomis – galimų rusų agentų Amerikoje areštai, kalbos Kongrese apie naujas sankcijas.
Apskritai, tie dažnai prieštaringi prezidento ir visos JAV valdžios veiksmai ir pareiškimai tarptautinėje arenoje – šios sudėtingos vidaus dinamikos išraiška ir rezultatas.
Bet kita vertus, neįmanoma nepastebėti, kad jei anksčiau D.Trumpas buvo uždarytas į gana ankkštą dėžę, tai pastaruoju metu jo rankos ir liežuvis tarptautinėje arenoje žymiai laisvesni. Dar daugiau, paskui jį eina net ir kai kurie iš tų „suaugusiųjų“ ar respublikoniškųjų „vanagų“, kurie kaip tik ir turėtų laikyti vadžias savo rankose.
Kaip minėta, net ir po Helsinkio vojažų pagrindiniai pačių respublikonų asmenys vis dėlto buvo linkę klusniai patylėti.
Pagrindinė priežastis, matyt, slypi pačioje JAV vidaus politikoje. Vyksta abiejų Kongreso rūmų rinkimai, kurie yra lemtingai svarbūs ne tik respublikonams, bet ir pačiam D.Trumpui. Jei respublikonai išlaiko parlamento vairą savo rankose, tai gerokai nušviesina ir antrosiosios D.Trumpo kadencijos perspektyvas, kurios ir taip šiuos metu nėra itin tamsios.
O pačioje respublikonų partijoje bei tarp jos rėmėjų šiuo metu D.Trumpas – neginčijamai populiariausias bei svariausias politikas, tikras lyderis. „Didžioji senoji partija“ – dabar jo. Taigi, ir jo žodis už ar prieš atskirus kandidatus – jei ne lemiamas, tai labai svarbus.
Tad nieko keista, kad tokioje situacijoje tenka jei ne flirtuoti, tai bent jau patylėti, kai reikia.
Apskritai, ir pagrindiniai D.Trumpo elgesio motyvai ir tikslai tarptautinėje arenoje, kurių jis iš tiesų siekia, gali būti tik grynai iš viešųjų ryšių srities ir skirti pirmiausia vidaus politiniam vartojimui.
Juk jis visuomet savo rinkėjus įtikinėjo, jog gali sudaryti „nepaprastai sėkmingus ir Amerikai naudingus sandėrius“ su bet kuo – ką dabar, nors ir gana nevykusiai, bando parodyti.
Panašiai galima vertinti ir D.Trumpo šou Briuselyje bei Londone.
Savo rinkėjams jis visuomet kartoja, jog pagrindinis jo rūpestis – kad Amerikos niekas pasaulyje neapgaudinėtų ir nesinaudotų jos karine galia ir pinigais.
Būtent todėl jis Briuselyje taip agresyviai iš karto užsipuolė Vokietiją, kaltindamas ją dar ir veidmainiškumu – Berlynas ir toliau pakankamai nemoka už gynybą, bet moka milijardus Rusijai už naujus dujotiekius.
Tačiau jis vis dėlto pasirašė deklaraciją, kurioje patvirtinti visi pagrindiniai NATO politikos principai, didinamos karinės pajėgos arčiau rytinių sienų, deryboms dėl narystės kviečiama Šiaurės Makedonija, patvirtinama parama Gruzijai, Ukrainai ir Moldovai, Rusija toliau laikoma viena iš pagrindinių grėsmių.
Žinoma, tikrai negalima atmesti, jog tokiais savo antpuoliais D.Trumpas ruošia dirvą jei ne visiškam JAV pasitraukimui iš NATO, tai bent kiek įmanoma didesniam jos atsitraukimui iš visų bendrų frontų.
Apie tai visu garsu per NATO susitikimą prabilta ir politikos viršūnėse ir tarptautinėje žiniasklaidoje. Tačiau čia ir vėl tas pats klausimas – ar jam Amerikoje tai leistų padaryti?
Labai tikėtina, kad tokie užmojai atitinka visą jo pasaulio sandaros ir Amerikos vietos jame supratimą. Pagal jį, JAV ir jos vadovams įsitraukimas į įvairius tarptautinius aljansus nenaudingas ir bereikalingas, o kai kurie iš tų aljansų – pavyzdžiui, Europos sąjunga (ES), diriguojama Vokietijos – net strateginis ekonominis JAV priešininkas ir konkurentas.
Štai kodėl šis Amerikos vadovas mėgina tapti ir tų Vakarų Europos politinių jėgų, kurios yra suinteresuotos ne tik liberaliosios demokratijos, bet ir ES griūtimi, lyderiu bei orientyru. Tai, pavyzdžiui, signalizavo dar jo programinė kalba, lankantis Varšuvoje.
Gali būti, kad būtent dėl to Didžiosios Britanijos premjerę T.May D.Trumpas kategoriškai ragino ne derėtis su ES dėl išstojimo, o tiesiog paduoti Briuselį į teismą bei apskritai rinktis partnerystę su JAV, o ne ES.
Dvišaliai „sandėriai“ su JAV svarbiomis valstybėmis, iš kurių svarbiausia – Kinija, savo vietą už jos nugaros turi ir Rusija, o visi kiti – tik tų sandėrių fonas ar įkaitai – štai kokia gali būti Amerikos vadovo užsienio politikos alfa ir omega.
Jei jam pavyktų šią viziją realiai pradėti įgyvendinti – tai jau būtų rimtas pražūties signalas visai vakarietiškajai pasaulio tvarkai bei visoms valstybėms, kurioms ji svarbiausia. Tarp jų – ir Lietuvai.
Tad pagrindinė jos viltis ir siekis turėtų būti ne mėginimai, viena vertus, aklai pataikauti nuo savęs apsvaigusiam šoumenui JAV prezidento poste, be jokių išlygų tapatinant jį su visu Vašingtonu, o kita vertus, lyg ir flirtuoti su jo puolama ES ir kitomis Vakarų valstybėmis.
Svarbiausias Lietuvos siekis – kad savo vidaus krizes įveikusi ES ir toliau išlaikytų sąjungą su tomis JAV jėgomis, kurios suinteresuotos Vakarų, kaip vieningos bendrijos, išlikimu ir stiprybe.
