Toks aktyvumas – suprantamas. Ruduo – kitų metų preliudija. O kitąmet rengiami net treji rinkimai – savivaldos, Europos Parlamento ir prezidento. Jie visi turės didžiulės reikšmės visoms pagrindinėms politinėms jėgoms.
Kol kas bene garsiausiai kalbama apie naujojo šalies vadovo rinkimus, nors oficialios kampanijos dar toli.
Visuomenės nuomonės apklausos irgi seniai liudija, jog galimi favoritai yra trys. Tai – SEB banko darbuotojas ir ekonomistas G.Nausėda, Kauno meras V.Matijošaitis ir premjeras S.Skvernelis.
Tiesa, nė vienas jų nėra pasakęs, kad kandidatuos.
Įvairių apklausų duomenimis, visų trijų pirmūnų starto pozicijos kurį laiką buvo apylygės, bet pastaruoju metu padėtis ėmė keistis – ėmė ryškėti G.Nausėdos atotrūkis.
Tuo metu pats SEB banko prezidento patarėjas, nepraleisdamas progų pasireklamuoti, vis dar koketuoja – esą nežinantis, ar visuomenė nori jį matyti šiame poste.
Tai suprantama. Pasiryžti keisti šiltą postą banke į šaltus politinės karjeros vandenis, matyt, verta bent devyniasdešimčia procentų įsitikinus, kad prezidento rinkimai bus laimėti.
Savo galimybes ir prioritetus, regis, tebesveria ir Kauno meras, nors jei pradėtų aktyvią kampaniją, greičiausiai iš karto taptų daug ryškesniu rinkimų favoritu, nei yra dabar.
Įtarimus, jog V.Matijošaitis linksta verčiau likti antrojo šalies mero kėdėje, pakurstė žinia, kad vienas jo bendražygių vicemeras P.Mačiulis jau esą dirba diplomato V.Ušacko prezidento rinkimų kampanijos štabo vadovu.
Politikos užkulisiuose tai iš karto sukėlė spėlionių, jog V.Matijošaitis nesirengia nei pats dalyvauti rinkimuose, nei remti premjero S.Skvernelio. O būtent pastarąjį sandorį buvo kam prognozuoti.
Vis dėlto neatmestina ir tai, kad P.Mačiulio ir V.Ušacko sąjungą lėmė sena bičiulystė, o jokių gilesnių politinių užkulisinių procesų tai neliudija.
Tuo metu S.Skverneliui šią savaitę delfi.lt paskelbta apklausa dar kartą priminė, kad premjero postas – rizikinga pakilimo į prezidento postą aikštelė.
Galimų kandidatų į šalies vadovus lenktynėse S.Skvernelio reitingas smuko maždaug 3 procentais, ir jis praleido į priekį vieną galimų konservatorių kandidatų V.Ušacką, nors jis ir nepagausino savo rėmėjų būrio.
Žinoma, tokius svyravimus galima nurašyti ir galimai paklaidai. Kita vertus, tai galėtų būti ir kritikos bangų, vis paskalaujančių šią Vyriausybę, padarinys. Bet kokiu atveju ta apklausa – ženklas S.Skverneliui, kad jam gali būti itin sunku atgauti neginčijamo tautos numylėtinio ir trokštamiausio būsimo prezidento statusą.
Vadinasi, šiam politikui atsiranda vis daugiau rizikos nelaimėti. Juolab kad kyla abejonių, ar jį kandidatu pasirinktų pagrindinė valdančioji jėga valstiečiai su R.Karbauskiu priešakyje. Taip svarstyti skatina susikomplikavę šio pagrindinio valdžios dueto santykiai.
Jei šio scenarijaus su S.Skverneliu valstiečių planuose nėra, vis dėlto ką jie mėgins komandiruoti į šalies vadovo postą?
Svarstymai, kad nei R.Karbauskiui, nei jam lojaliems politiniams bendrakeleiviams prezidento postas ne itin rūpi, o jei ši partija dalyvaus šalies vadovo rinkimuose, tai esą tik formaliai, – itin abejotini.
Galima spėti, kad esminis Seimo Kultūros komiteto pirmininko tikslas tiek kitąmet, tiek per visą šią kadenciją – kuo labiau išplėsti valdžią. O tam reikia ir tvirto pamato savivaldoje, ir Prezidentūros stogo. Kas gali būti tas stogas?
Šią savaitę „socdemdarbiečių“ lyderis G.Kirkilas viešai pasiūlė valstiečiams paremti gana populiarų užsienio reikalų ministrą L.Linkevičių kaip bendrą abiejų partijų kandidatą į prezidento postą. Regis, ir pats L.Linkevičius turėtų tokių ambicijų, nors iki šiol tik klusniai vykdė Prezidentūros komandas.
Tačiau R.Karbauskis iškart atmetė tokį pasiūlymą, išrėžė, jog L.Linkevičius esą neturi realių galimybių laimėti, ir pridūrė, kad valstiečiai turės savo kandidatą, kuris nugalės.
Politikos užkulisiuose pasklido kalbų, jog galbūt įtakingų valstiečių žvilgsnis krypsta į filosofą A.Juozaitį. Mat šis buvęs ryškus sąjūdininkas vis aktyviau taikosi būti vadinamuoju nesisteminiu kandidatu, aplink kurį susiburtų vadinamosios antrosios Lietuvos ir protesto elektorato atstovų, įskaitant radikaliausias dešiniąsias ir tautines jėgas.
Būtent šitokie rinkėjai yra ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rėmėjų branduolio dalis.
Tačiau kol kas sunku pasakyti, ar R.Karbauskis ryšis remti tokį kandidatą, kuris neabejotinai sulauks nevienareikšmiškų visuomenės vertinimų.
Beje, į dalį valstiečių rinkėjų taikosi ir nauji būsimi jų politiniai bendrakeleiviai. Premjerui, nuolat siekiančiam kuo labiau sutvirtinti Vyriausybės pamatus Seime, regis, pavyko su buvusio „tvarkiečių“ lyderio R.Pakso pagalba sutramdyti maištingąjį pastarojo įpėdinį R.Žemaitaitį.
Dabartinis „Tvarkos ir teisingumo“ vadovas R.Žemaitaitis, ilgai pūtęs krūtinę kaip opozicionierius, anksčiau valstiečius vadinęs „gandragalviais“, dabar jau sutinka sudaryti partijų frakcijų sutartį Seime mainais į įvairių nuostatų ir įstatymų projektų mišrainę, kurią valstiečiai esą pasižadėtų paremti.
Sudarant būsimą frakcijų sąjungą, ko gero, viliamasi, kad tai galėtų padėti ir R.Paksui atverti kelią į prezidento rinkimus.
Nors tikimybė, kad valstiečiai sugebėtų sutelkti tam reikiamą konstitucinę balsų daugumą Seime, labai menka, po tokių manevrų politinis ruduo vis tiek bus įdomesnis.
