Karštis ne tik sunkia iš kūnų vandens, druskų ir mineralų atsargas. Šiluma įdomiai veikia ir žmonių smegenis – jos ima krėsti nei šį, nei tą. Antai kai kurias feisbuko žvaigždutes patraukė prie atvirumo ir jos prisipažino ėmusios pinigus už tai, ką rašo tūkstančiams savo sekėjų. Kitos – priešingai – ėmė vartyti akeles ir tvirtinti esančios lyg skaisčiosios mergelės.
Maždaug tokios, koks Naisių Pijus, kurio šlovės valandos nesibaigia ištisus septynerius metus.
Būtent prieš tiek laiko pasirodžius serialui „Naisių vasara“ nemenka dalis žiūrovų (nors gal labiau žiūrovių) kaip prieš saulę lydėsi nuo šio herojaus, o daugelis jų gerokai vėliau traukė balsuoti už jo prototipą bei kitą geruolį, dabar tapusį premjeru.
Reklama čia ar viešųjų ryšių akcija? O gal tik epizodinė, bet ne ištisinė reklama? Taip politinės kaitros slegiami svarstė rinkimų prievaizdai apie tai, kas ir aklam buvo aišku.
Kol galiausiai išperėjo saliamonišką sprendimą – būta paslėptos politinės reklamos. Ar tikrai ji buvo taip slepiama, kad reikėjo kažkokį serialą peržiūrinėti porą metų?
Bet laiko juk turime. Ypač jo stoka nesiskundžia tie, kuriems iki išėjimo į laisvę liko dar bent keletas metų. Lietuva jau seniai baksnojama kaip atsilikusi valstybė, nes pas mus 100 tūkst. gyventojų tenkantis įkalintųjų skaičius yra didžiausias visoje ES. Pridėkime dar ir dažnai klaikokas sąlygas areštinėse ir matysime, kad šiuo atžvilgiu kone lygiuojamės į Rusiją.
Tačiau padėtį galima pataisyti ir nestatant naujų kalėjimų bei pataisos įstaigų ir net neiškeliant jau veikiančių iš miesto centro. Galima tiesiog paskelbti amnestiją, kaip daroma bananinėmis vadinamose respublikose, šioms „išrinkus“ naują prezidentą ar senajam švenčiant eilinį jubiliejų.
Tokia idėja kilo Pijaus prototipui Ramūnui. Kažkaip nepalieka mintis, kad ties Naisiais ar šalia būsimos asteroidų regyklos prie Kauno marių pernelyg spigino saulė, o kepurė greičiausiai buvo palikta „Cadillac Escalade“ daiktadėžėje.
Mat vieną dieną Seimo Kultūros komiteto krivio pateptieji stumia į priekį mistinę baltų religiją, dėl kurios autentiškumo sutaria gal tik vaidilos, tačiau ne mokslininkai.
Nespėja deramai suliepsnoti aukuras, o pats krivis jau šaukiasi krikščionių Dievo pagalbos. Neva artėja popiežiaus Pranciškaus vizitas, o dar minimos ir šv.Jono Pauliaus II apsilankymo metinės, todėl reikia paleisti kalinius.
Na, bent dalį jų – nėščias moteris, senolius, nepilnamečius, neįgaliuosius. Galima įsivaizduoti, kaip pultų invalido pažymėjimais rūpintis klounai iš Kybartų pataisos namų, nusprendę miestui ir pasauliui ištransliuoti savo išgertuves. Kaipmat visi taptų ligoniais ir klipatomis, kad tik išsitektų R.Karbauskio amnestijos rėmuose.
Juk siekiant naudos išversti kailį nesunku, kaip padarė „tvarkietis“ R.Žemaitaitis. Iš pradžių apšaukia valdančiuosius gandragalviais ir agronomais (nors anoks čia įžeidimas), ne sykį išdeda į šuns dienas, o po to ima gerintis – žiūrėkit, tik penkiolika sąlygų, ir mes jau būsime chebra.
Tame sąrašėlyje yra ir neprastų pasiūlymų, tačiau pažvelgus į kai kuriuos ir kyla mintis, ar jų autoriai nebus perkepę paplūdimyje. Dėl tarėjų teismuose galime susitarti, iškęsime, jeigu valstybė nuspręs uždrausti prekybininkams dirbti sekmadieniais, neniurzgėsime, jei vidutinis darbo užmokestis kitąmet pasieks tūkstantį eurų, nors čia nebus nei stebuklas, nei valstiečių su „tvarkiečiais“ nuopelnas.
Tik, ponai, ką reiškia perkelti pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo prievolę pirkėjui? Juk šis ir dabar, nusipirkęs mineralinio vandens butelį, mato valstybei atseikėjęs 21 procentą.
Gal ir būtų gražu, kad sviesto pakelis kainuotų penktadalį mažiau, tik kas iš to, jei jį įsigijusi senutė privalės tapti buhaltere ir pervedinėti centus į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.
Bet vasara tęsiasi, o kai neatostogaujantys Seimo nariai grįš iš atostogų, rudenį skaičiuosime ne viščiukus, o karščio nualintų smegeninių pagimdytus pasiūlymus, kaip dar patobulinti mūsų netobulą valstybę.
