Anot politikės, per kadenciją Širvintų rajone nuveikti darbai matosi akivaizdžiai. O ją kritikuoja tie, kurie patys nieko nedaro. Nepaisant skandalų, Ž.Pinskuvienė teigia dalyvausianti artėjančiuose mero rinkimuose.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir Ž.Pinskuvienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Kaip į jus reiktų kreiptis – ponia Ž.Pinskuviene, ar ponia Širvintų cariene?
– Kreipkitės, kaip jums patogiau. Aš labai džiaugiuosi, kai mane žmonės vadina tiesiog Živile.
– Bet jūs žinote, kad turite ir tokią pravardę?
– Be abejo. Turbūt kiekvienas žmogus žino ar pravardę, ar kažkokias užklijuotas etiketes. Aš paprasčiausiai nekreipiu dėmesiu. Kaip kam yra patogiau, tas taip ir vadina. Tie žmonės, kurie mato darbus, mano įdirbį, mane vadina Živile. Tie, kuriems nepatinka, kas rajone vyksta, vadina cariene.
– O kodėl cariene?
– Nežinau. Gal todėl, kad puikiai rajone tvarkausi.
– O gal dėl to, kad jūs esate valdinga?
– Galbūt ir dėl to. Bet aš visiškai to nesureikšminu.
– Visokių epitetų dirbant tokį darbą sunku išvengti. Bet kiek matome viešoje erdvėje, kur Ž.Pinskuvienė – ten skandalai.
– Jums reiktų mieste žmonių pasiklausti, ar tenkina darbas, kurį aš darau dėl rajono žmonių. Aš manau, kad jis tenkina, nes darbai matosi akivaizdžiai ir to niekas nepaneigs. Be abejo, opozicijos darbas, jų veikla ir yra tokia – visą laiką šmeižti, skųsti. Ir susidaro ta opinija. Ar kada respublikinė žiniasklaida rašo apie gerą darbą?
– Ar žmogiškai jus tai kaip nors veikia?
– Manęs visiškai neveikia. Žinote, kas labiausiai veikia? Žmonės, kurie mane supa aplinkui, su kuriais aš dirbu, kurie mato, kaip aš dirbu, ir jų palaikymas.
– Ar jūs esate sau atsakiusi į klausimą, kodėl esate po padidinamuoju stiklu? Dėl to, kad jūs moteris, Jono Pinskaus žmona, buvusi Darbo partijos narė?
– Aš jau 14-15 metų esu politikoje. Visą laiką ta pavardė ėjo su kažkokiu negatyvu. Tai daro žmonės, kurie yra nepatenkinę savo ambicijų. Pasižiūrėkite, kas visose laidose komentuoja – tie žmonės, kurie 16 metų buvo meru ir nieko rajonui nepadarė. Kas žinojo apie Širvintas? Nežinojo, kur yra. Mus maišydavo: Širvintos, Šalčininkai, Švenčionys. Nežinai, kuriam krašte. Seimo nariai net nuvažiuodavo į susitikimus į Švenčionis, neva važiuodami į Širvintas.
– Dabar žino dėl to, kad žino Ž.Pinskuvienę?
– Dabar Širvintų miestelį žino kaip gražų, patrauklų. Ir žino, kad jam vadovauja Ž.Pinskuvienė. Bet taip yra, nuo to nepabėgsi ir to nepaneigsi.
– Jums pačiai tai nesukelia diskomforto? Atvažiuoja pas jus svečiai, prieš tai pasiskaitę, kaip Ž.Pinskuvienė pralošė bylą dėl 22 tūkst. eurų.
– Na ir kas? Bet Ž.Pinskuvienė pasitinka verslininką ar bet kokį žmogų plačiai atvertomis durimis, su šypsena. Tai yra mano problemos ir aš su jomis susitvarkysiu. Tai nereiškia, kad visas problemas turiu paskleisti šiems žmonėms.
– Bet jūs vis tiek tai vadinate problema.
– Be abejo, tai problema. Kiekvienas, pasiskaitęs ar pasižiūrėjęs, tam tikrą nuomonę susidaro. Aš labiausiai džiaugiuosi, kad pabendravę dažnai žmonės pakeičia nuomonę.
– Kokia yra tikroji Ž.Pinskuvienė?
– Tikroji Ž.Pinskuvienė yra labai darbšti, atsakinga ir labai reikli. Pirmiausia sau ir, aišku, kitiems. Gal daug kam tas nepatinka. Ir esu visiškai žodžio žmogus. Jeigu aš pasakiau ir pažadėjau, galiu apsiversti aukštielninka, bet aš padarysiu.
– O klaidų darote?
– Be abejo. Kiekvienas žmogus dirbdamas daro klaidų.
– Kokias savo klaidas įvardintumėte?
– Daug. Nenorėčiau tų klaidų vardinti. Bet tik dirbantis gali klysti.
– Vienas iš paskutinių atvejų – teismas dėl vieno žmogaus atleidimo. Vietoj jo įdarbinote savo kolegę, partietę. Teismą jūs pralošėte. Kas mokės tuos 22 tūkst. eurų?
– Bet tai yra ministro įsakymu, vyksta konkursas. Pralošta, kad neteisėtai ji atleista iš pareigų. Aš manau, kad Lietuvoje ne vienai Ž.Pinskuvienei ta teisė turėtų galioti. Mes žinom šimtus pavyzdžių, kur yra atleidžiami darbuotojai. Čia vietos savivaldos įstatyme labai aiškiai parašyta, kad mero teisė yra priimti ir atleisti. Aš nepažeidžiau nė vieno įstatymo punkto. Kas čia per teisė pas mus Lietuvoje, gal jau telefoninė teisė galioja? Aš pati sau taip kartais pamąstau.
– Ką jūs darysite?
– Nieko nedarysiu. Jeigu bus toks teismo sprendimas, aš jį vykdysiu. Aš gerbiu teismo sprendimą. Jeigu bus galutinis teismo sprendimas, aš niekados nebėgau nuo atsakomybės ir nebėgsiu. Nors jeigu atsuktume laiką atgal, aš padaryčiau tą patį žingsnį.
– Žinoma, yra lengviau dirbti, kai apsistatai sau lojaliais žmonėmis, kuriems tu visada patinki.
– Pirmiausia, savivaldos institucijose turi dirbti kompetentingi žmonės. Jūs tikriausiai sutiksite su manimi, kad žmogus, dirbantis savivaldybėje, valstybės tarnautoju, turi mokėti dirbti kompiuteriu ar ne? Mes turime be galo pavyzdžių, kur žmonės nemokėjo ir to. Be abejo, Ž.Pinskuvienė ne pagal pavardę ar kažkokią asmenybę rinkosi komandą.
Atėjus, davus žmonėms pažadus, turiu juos įgyvendinti ir įvykdyti. Juos gali įvykdyti tik kompetentinga komanda, bent šiais laikais mokėdama dirbti kompiuteriu. Jeigu tokių žmonių nėra, vadinasi, juos reikia pakeisti. Ir pakeiti darbščiais, jaunais, kompetentingais žmonėmis, kurie gali dirbti. Ir rezultatai yra akivaizdūs. Šiandien rajone aš galiu pradėti vardinti darbus, kurie buvo pažadėti žmonėmis ir kurie įvykdyti arba dar daromi.
– Kokia jūsų vadovavimo filosofija?
– Pirmoje vietoje turi būti darbas. Antra yra atsakomybė ir atsakingumas.
– Ar žmogus, dirbdamas darbą, turi teisę turėti kitokią nuomonę, jus kritikuoti?
– Be abejo.
– Jeigu jus kritikuoja, jūs iš nuotraukos išimate žmones, kurie jus kritikuoja.
– Jūs kalbate apie priklausomas rajono žurnalistes. Tai yra mero ataskaita. Joje tikrai mes dėliojome tą, ką norime matyti, kas daugiausia yra prisidėję prie darbų, kurie yra įgyvendinti. Šiais metais ataskaitoje – net 160 puslapių. Ten yra darbai, ne kažkas. Ir buvo toks sprendimas, kad visų žiniasklaidos atstovų, nežiūrint, ar jie priklausomi, ar nepriklausomi, šioje ataskaitoje neturi būti tam, kad neiškiltų daugiau papildomų problemų.
Mes esame turėję problemų, kai atitinkamų asmenų vaikai patenka į kažkokias nuotraukas ir turime problemų, nes tai turi būti suderinta, kad galėtume jas viešinti. Ir su suaugusiais tas pats buvo. Nenorėdami turėti problemų, žiniasklaidos atstovus išėmėme iš ataskaitos.
– Čia truputėlį vaikiška, ponia Živile.
– Nevaikiška. Mes kiekvieną dieną sulaukiame dešimčių skundų iš įvairių instancijų ir žinome, kas tuos skundus rašo. Nenorėjome jų dar daugiau. Čia Širvintose gyvenantys žmonės supranta, kodėl buvo toks sprendimas. Aš suprantu, visiems kitiems žmonėms už Širvintų rajono ribų yra nesuprantamas, vaikiškas sprendimas. Čia visi supranta.
– Kaip carystė. Burbule gyvenate?
– Ne burbule. Mes gyvename mūsų rajono gyvenimą. Ir čia labai gera gyventi.
– Tikiu, su savomis taisyklėmis.
– Nėra čia jokių taisyklių. Čia visi žmonės laisvi. Tik sukurta tokia opinija.
– Ar jums pačiai ne per sunku dirbti šį darbą?
– Man per tiek metų oda stora užaugo. Jūs nepatikėsite, bet aš visiškai nereaguoju. Man vyras jau nebeskambina, bet jeigu kokiam portale išeina, tai vaikai: mama, vėl kažkas. Sakau nekreipti dėmesio ir viskas.
