Apie sutrikusią tautą prabilęs A. Kaušpėdas pasakė, kada Lietuvoje bus daug gerų žmonių

„Mes labai mažai kalbam apie gerą žmogų. Apie tai, kad žmogus turi būti pagarbus. Jūs neturite būtinai užsitarnauti mano pagarbos jums. Tiesiog pagarba turi būti kaip mūsų būties matrica, savaime suprantamas dalykas“, – teigia architektas, buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Algirdas Kaušpėdas.

Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>D.Umbraso nuotr.
Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>D.Umbraso nuotr.
Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>R.Danisevičiaus nuotr.
Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>R.Danisevičiaus nuotr.
Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>R.Danisevičiaus nuotr.
Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>R.Danisevičiaus nuotr.
Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>T.Bauro nuotr.
Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>T.Bauro nuotr.
Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>R.Danisevičiaus nuotr.
Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. <br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Aug 6, 2018, 9:55 PM, atnaujinta Aug 6, 2018, 10:04 PM

Anot A.Kaušpėdo, kai suprasime, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik į pagarbą, bet ir į savo nuomonę ar klaidas, tuomet Lietuva pasikeis. O tai atitiks tik po 10–15 metų. Anot A.Kaušpėdo, Lietuvoje labai trūksta ir gerų žmonių.

„Tam, kad iš tiesų gerai jaustumės, turime gerbti vienas kitą – sukurti emocinį, pagarbų gerų žmonų klimatą“, – sako jis.

Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A.Kaušpėdo pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.

– Birželio pradžioje Sąjūdis minėjo 30 metų. Ar Sąjūdžio keltos idėjos, vizija ir misija atliko savo darbą?

– Nežinau, jau ir pamiršau, kokia ji tada buvo. Buvo tiesiog noras išsiveržti į laisvę, atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Tikrai bus gerai – visa vizija buvo. Mes tikrai susitvarkysime, mes galime, mes esame protingi, išmanūs, kūrybingi. O kaip bus – niekas nežinojo. Mes išsilaisvinome ir dabar jau turime tai, ką turime. Dabar mes gyvenime taip, kaip tą gyvenimą suorganizavome.

– Akivaizdžiai kažkas buvo negerai suorganizuota?

– Sako: kas čia mums kažką padarė? Mes patys viską padarėme. Reikia suprasti vieną labai svarbų pokytį ir skirti išorinę laisvę nuo vidinės laisvės. Mes išorinę laisvę jau susikūrėme, turime laisvą valstybę, Konstituciją. Mes visus atributus laisvei instaliuoti turime. Tereikia tai padaryti savyje.

Dabar, kiek mes sugebame būti laisvi, kūrybingi ir nuostabūs, tiek ir esame. Jeigu nesugebame, tik žiūrime, kas mus tokius padarys, geras dėdė, vadovas ar lyderis, kad man pasakytų, ką vargšui daryti, tada tas tęsis begalę laiko. Sąjūdis dabar staiga, lietuviškomis aplinkybėmis, neįmanomas visiškai. Sąjūdis turi įvykti kiekviename iš mūsų asmeniškai.

– Jeigu grįžtume į laikus prieš 30 metų, Sąjūdis buvo suvienijęs intelektinį potencialą, kritinę masę intelektualių žmonių. Jų vykdomojoje valdžioje neliko, labai mažai iš jų pasuko į politiką. Gal čia yra problema? Kodėl tada, kai reikėjo priimti esminius sprendimus, visi susibūrė, bet kai reikia valstybę kurti, ne visi liko?

– Reikia prisiminti, kaip Sąjūdis atsirado. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo sukomplektuota iš populiarių, žinomų asmenybių. Kas parašė, kas nutapė, kas padainavo ar kažką dar pafilosofavo. Tokia ir buvo intelektualų ar gražių menininkų grupė. Ten politikų visai nebuvo, vėliau vienas kitas nusprendė eiti politiko keliu.

Dabar sakyti, kodėl taip atsitiko, keista. Aš atidirbau Lietuvos televizijai 3 metus, kaip kariuomenėje atitarnavau. Aš nesigailiu, bet tikrai ėjau ne dėl to, kad noriu, bet dėl to, kad reikia. Ir Seimas, pirmoji Aukščiausioji Taryba pasileido, matyt, dėl to, kad visi suvokė pagrindinį savo darbą, paskelbė nepriklausomybės atkūrimą ir tegul dabar tauta renka politikus jau pagal partijas.

O mes, menininkai, visi iš Sąjūdžio, kurie buvo geri žmonės, einam dirbti savo darbo. Mes iki šiol nežinom, ką daryti. Pasakykit man, kas man pasakys, kokia Lietuva bus 2030 m.? Nors buvo visokių konceptų, bet ar iš tikrųjų mes žinome? Nežinau.

– Jūsų indėlis į šį reikalą yra grupė „Antis“, „Roko maršai“. Bandymas paskleisti politinę žinutę vyko per kultūrą. To dabar nėra. Gal čia ir buvo teisingas kelias? Juk jums užteko vykti į turus po Lietuvą, skelbti žinią ir taip skleisti Sąjūdžio idėją. Žmonėms tai tiko ir patiko. Gal dabar per daug koncentruojamės į technokratinius reikalus?

– Jūs teisi ta prasme, kad visada reikia galvoti apie emocijas, ką žmonės jaučia. Tada taip sutapo, kad žmonės jautėsi gerai. Jie po truputį laisvėjo. Mūsų darbas buvo drąsinti žmones, aišku, ir pačius save – nebijokim, eikim laisvės keliu ir bandykim tapti laisvais žmonėmis. Tai yra labai gera pradžia.

Tačiau po jos turi sekti ir darbai, ne vien tik kvietimas. Neužtenka dainuoti, reikia pradėti dirbti, mokytis. Kiekvienas savęs turime paklausti: o ką aš padariau, ko aš išmokau, ko kitus išmokiau, kuo pasidalijau, ką nuveikiau. Kartais kalba žmonės, kurie, matyti, miega iki šiol nuo tų Sąjūdžio laikų. Kaltina kažką, kad čia ne taip, kad ne taip gyvenam.

O ką tu padarei, kad gyventume kitaip? Aš žinau, ką aš padariau, mokiausi ir mokiau kitus, kūriau įmonę, šimtus projektų, kad Lietuva būtų graži, kad architektūra europietiška, skandinaviška būtų, kad mes turėtume darnią aplinką. Tai irgi yra savotiška politika, tos Lietuvos įtvirtinimas. Jeigu kiekvienas savo vietoje laukia ir tik žvalgosi, kad kažkas kažką turi padaryti, tai ne kelias.

– Gal tie žmonės, kurie susibūrė į Sąjūdį, šiandien būtų visiškai kitokie mūsų valdžios atstovai? Gal neturėtume tokių situacijų, kaip turime dabar, neturėtume politinės korupcijos?

– O ką mes dabar tokio turime? Dėl ko mes negalime gyventi? Aš nesiruošiu pjautis venų. Vyksta labai puikūs dalykai. Mes valomės, statom viską į savo vietas, pasakom: šitaip negalima, dabar bus kitaip. Dabar mes visą laiką kuriam naujas žaidimo taisykles, po truputį tobulėjam.

– Bet gal nebūtų reikėję valytis?

– Jūs norite, kad viskas būtų labai gražiai, kad mūsų niekas nenervintų, kad mes labai gerai jaustumės, – maloniai į tą XXI amžiaus klestinčią Lietuvą. Taip nebūna. Tos nemalonios žinos yra tokios pat žinios, kaip ir malonios. Tiesiog jas reikia priimti, stebėti. Ne reaktyviai į jas reaguoti – nusitrauksiu sau galvą, kaip man nemalonu, kaip man gėda už visus.

– Yra toks posakis: įleisk kiaulę į bažnyčią, žinia, ką ji prie altoriaus padarys.

– O kas yra bažnyčia?

– Tarkime, simboliškai bažnyčia, altorius yra valstybė. Ir prie tos valstybės vairo prileido bet ką. Buvo Sąjūdis, padarė pradžią ir po to atsitraukė, kad kiti žmonės darytų darbus, kuriuos reikia daryti. Gal buvo prileisti žmonės, kurių nereikėjo prileisti prie altoriaus?

– Ką reiškia nereikėjo prileisti? Kaip galima neprileisti, jeigu prileidžia ar neprileidžia mūsų tauta rinkimų pavidalu?

– O tauta – sutrikusi, nežino, ką daryti.

– Ji iki šiol sutrikusi. Tai ką, reikia lyderio, kuris nutrauktų sutrikimą, įvestų griežtą tvarką? Visada tauta bus sutrikusi ir visada mes būsim sutrikę. Tai labai gražu, kad mes sutrikę, ieškom tikro kelio, mokomės, žvalgomės, stebime ir po truputį, po žingsnį einam į priekį.

– Jūs Sąjūdžio minėjimo renginyje pasakėte tokią frazę: „Gero gyvenimo krantas jau visai čia pat, tik už horizonto.“ Kur tas horizontas?

– Mes plaukiam teisinga kryptimi, bet dar neatplaukėm. Tiesiog tokia yra Žemės prigimtis – ji yra apvali. Ir horizontą reikia įveikti, už jo pakliūti. Aš toje pačioje kalboje pasakiau, jog tikėtina, kad po 40 metų galbūt už horizonto ir išlįs mūsų apdainuotas vilties krantas.

 

Reikia suprasti, kad geram gyvenimui neužtenka gerų prekių ir gerų paslaugų. Reikia ir gerų žmonių. Tiesiog mums reikia būti geresniems, pagarbesniems vienas kitam. Tiesiog mūsų emocinė kokybė, emocinis intelektas nepakankamai išugdytas, kad jaustumės visiškai laisvi, kūrybingi ir patenkinti.

– Jūs daug kalbėjote, kad dabar nėra normalaus santykio tarp to, ką vartojame, ir emocinio intelekto. Kodėl?

– Jeigu prisiminsime amerikiečių sociologo Abrahamo Maslow poreikių piramidę, tai pirmas poreikis yra fiziologiniai poreikiai. Antras yra saugumo poreikiai, trečias – socialiniai poreikiai. Tik ketvirtas yra emociniai, laisvės pripažinimo, statuso poreikiai. Įsivaizduojate, kaip tai yra aukštai?

Virš jo yra savęs aktualizavimo, kūrybos poreikis. Tai yra asmenybės klestėjimo poreikis. Mes kalbame apie gana aukštą materiją.

Mes po truputį kilom, galbūt jau ir fiziologiniai poreikiai patenkinti, ir saugumo patenkinti. Jau dabar labai daug kalbam apie socialinę nelygybę, bandom socialinius klausimus spręsti iš esmės, reformas daryti, mokesčius subalansuoti. Bet mes labai mažai kalbam apie gerą žmogų. Apie tai, kad žmogus turi būti pagarbus. Jūs neturite būtinai užsitarnauti mano pagarbos jums.

Tiesiog pagarba turi būti kaip mūsų būties matrica, savaime suprantamas dalykas. Kiekvienas žmogus turi teisę į pagarbą.

Kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę, klaidą, kažkokį neįtikėtiną, autentišką aš. Pas mus šito labai trūksta. Visi iš karto: čia tą pasakė, nepriimtina, ir iš karto visi komentatoriai vienas kitą žemina, įžeidinėja. Tai yra būtent pagarbumo, gero žmogaus nebuvimo arba nesupratimo apskritai, kokioje emocinėje terpėje turime gyventi, reikalas. O emocijos reiškia labai daug.

Tada jau galime sugrįžti į Sąjūdį, kuris būtent emocijomis tada gyveno. Jis gyveno labai aukštai savo poreikių hierarchijoje. Jis pamynė visus kitus klausimus – ir saugumo, ir fizinio, ir materialinio aprūpinimo klausimus. O iš karto perėjo: aš noriu jaustis laisvas. Štai kaip aukštai mes tada buvome. O dabar mes kaip ir leidžiamės žemyn. Mes kalbam: aš tiek uždirbu, aš tuo nepatenkintas, mane kažkas lenkia, ne taip viskas gerai, kaip atrodė, kad bus. Bet kad iš tiesų gerai jaustumės, turime gerbti vienas kitą – sukurti emocinį, pagarbų gerų žmonų klimatą.

– Kada geri žmonės pas mus atsiras?

– Po 10–15 metų.

 

– Grįžtant prie Sąjūdžio laikų, minėjote, kad tai nebuvo jūsų paties iniciatyva, jūs į tą reikalą buvote įstumtas.

– Ne tai kad įstumtas, labiau pakviestas, įtrauktas. Ir neatsisakiau.

– Tuo metu supratote, kas tai per reiškinys, kokia jo reikšmė ir ką jis gali padaryti?

– Aš supratau, tarp kokių garbingų žmonių atsidūriau. Dėl to mane tai drąsino. Tai buvo labai teisinga Sąjūdžio formulė. Buvo puikūs ir labai ryžtingi žmonės disidentai, vadovaujami Antano Terlecko. Tačiau žmonės bijojo būti šalia jų. Čia buvo labai stipri takoskyra. Reikėjo grupės tų žmonių, kurie buvo sovietinės kultūros sistemoje, kurie buvo pripažinti sovietų. Nereikia šito slėpti. Tai buvo sovietinė inteligentija.

Tai nebuvo ufonautų inteligentija ar kažkokio užsienio inteligentija, kuri buvo pripažinta. Buvo ir visokių laureatų. Tie režimo pripažinti menininkai, filosofai kalbėjo dalykus, kurie galbūt netilpo į tos cenzūros tekstą ar kontekstą. Tačiau čia ir buvo ta auksinė galimybė, kai niekas iš tų pačių sovietinių struktūrų iki galo nesuvokė, kas yra ta „perestroika“, kas galima ir ko negalima.

Pati „perestroika“ neturėjo nei vizijos, nei misijos. Darom – kas išeis, tas išeis. Ir pats Michailas Gorbačiovas turbūt nelabai nutuokė, kas bus. Ir tauta savo vidumi intuityviai pajautė: čia yra šansas. Va šitoje vietoje mes tuose šešėliuose galime pasprukti nuo tų sovietų.

– Arba dabar, arba niekada.

– Taip, būtent. Čia reikia pagirti ir lietuvius. Mes tuo pasinaudojome 100 proc. Paėmėme ir padarėme be jokių skrupulų. Tai buvo stebuklas, kad buvome tokie efektyvūs. Tiesiog ėjom ir padarėm.

„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.