E.Malenko – gyvenimo eksperimentatorė, kuri džiaugiasi visomis likimo pasiūlytomis galimybėmis. Nors jai patinka rizikuoti, vilniečiams pataria atkreipti dėmesį į airių, kurie moka džiaugtis kasdienybe, niekur neskuba ir į viską žvelgia paprasčiau, gyvenimą.
Tuo metu vilniečiai, E.Malenko nuomone, puolė pernelyg skubėti ir kurti per daug planų. Kai juos įgyvendina, galvoje vėl kirba nauji.
Jeigu kurio nors susikurto plano įgyvendinti nepavyksta, vilniečius apninka liūdesys.
Norėdama išmėginti gyvenimą svečioje šalyje ir įgauti patirties moteris išvyko dirbti architekte į Airiją.
Edita Dubline sutiko mylimąjį, išbandė save dirbdama interneto paslaugų korporacijoje „Google“, vėliau įkūrė savo verslą, dvejus metus bandė įsikurti Berlyne, o galiausiai grįžo į Vilnių.
– Kaip sugalvojote išvykti iš Lietuvos, kodėl pasirinkote Airiją? – portalas kalbavilnieciai.lt paklausė E.Malenko.
– Baigiau architektūros magistro studijas ir norėjau pamatyti pasaulio.
Išvykau tikrai ne geresnio gyvenimo ieškoti. Galbūt trūko erdvės Vilniuje, o Airijoje tuo metu kaip tik viena įmonė ieškojo architekto.
Nuvykau į pokalbį, gavau darbą ir išvažiavau daug negalvodama, nes kai tau dvidešimt keleri – taip dažniausiai ir darai.
Išvažiavau metams į tokį nelabai man patikusį mažą Airijos miestą, o po metų baigėsi sutartis, tad persikėliau į Dubliną, susiradau darbą ir ten pragyvenau vienuolika metų.
– O kaip jūs susipažinote su Melu?
– Darbe. Kartu dirbome viename biure ir susitikę daug juokdavomės.
Ir prisijuokėme. Iš pradžių gal septynis mėnesius buvome draugai, po to santykiai ėmė toliau rutuliotis. Jau vienuolika metų esame kartu.
– Dirbote kartu, vėliau pradėjote gyventi kartu. Kaip tai įvyko?
– Manau, kad viskas yra aplinkybių pasekmė. Dabar net atrodo, jog į Airiją išvažiavau tam, kad sutikčiau Melą.
Juolab kad pirmaisiais metais gyvenau tokiame mažame niūriame mieste.
Praleidau ten metus, kad galėčiau persikelti į Dubliną, susirasti darbą ir sutikti Melą.
Iš pradžių dirbome architektais, paskui, kai prasidėjo ekonomikos krizė, praradome darbus, ir aš pradėjau piešti paveikslus.
Vėliau supratau, kad iš paveikslų nepavyks tiek uždirbti, todėl nusprendėme pabandyti spausdinti piešinius ant drabužių. Pradėjo sektis, o tada išvykome į Berlyną.
Tai daugiau mano verslas, bet Melas man daug padeda. Įpratome, ir nėra trinties, nes savaitgaliais jis susitinka su savo draugais, pažįstamais, aš – su savo draugėmis, o darbo dienomis dirbame.
Man net smagu, kad nereikia dirbti vienai. Jei dirbčiau viena, tektų samdyti pagalbininką, nes pati nespėčiau. Samdyti nenoriu. Be to, vienai dirbti nesmagu. O su Melu penktadieniais nueiname kartu kavos išgerti, šunį pavedžiojame.
Taip lėtai gyvename, palyginti su lietuvių ritmu. Aišku, daug dirbame, bet kai patinka tai, ką darai, gali ir ilgiau pasėdėti. Kiek padarysi – tiek uždirbsi.
– Kaip atradote savo piešimo stilių, būdą?
– Toks minimalizmas, juoda balta, man visada patiko. Dvejus metus dirbau interneto paslaugų korporacijoje „Google“, ir ten kažkas paprašė paveikslo. Nupiešiau vieną, paskui kitas paprašė – nupiešiau antrą.
Dauguma kolegų buvo 20–30 metų ir jiems vis prireikdavo paveikslo namams papuošti ar dovanoti.
Paskui Melui padovanojau vieną paveikslą, ir jis pasakė, kad tai labai gera idėja.
Viskas atsirado iš pomėgio. Kol tai tapo nuolatine veikla, aš galvojau grįžti į architektūrą, kai po krizės ši sritis pradėjo atsigauti.
Blaškiausi, bet nutariau įkurti įmonę.
Ketinau tam skirti dvejus metus – jeigu nesiseks, žadėjau grįžti į architektūrą. Pasisekė.
– Kodėl galiausiai ryžotės palikti Dubliną?
– Kadangi dirbome sau, Dublinas pasidarė labai brangus. Ten įsikūrusios pagrindinės įmonių „Facebook“, „LinkedIn“, „Google“ Europos būstinės, todėl trūksta gyvenamojo ploto.
Buto nuomos kaina – nuo 2 tūkstančių eurų kur nors arčiau centro. Todėl su Melu pradėjome galvoti: kur dabar? Pasirinkome Berlyną. Bet Berlyne buvo labai sunku.
Bendraudami socialiniu lygmeniu žmonės kalba angliškai, bet kai reikia registruoti įmonę, tvarkyti finansinius reikalus, sunku nemokant vokiečių kalbos.
Be to, Vokietijoje labai brangus laisvai samdomų darbuotojų sveikatos draudimas, tad nusprendėme nesikankinti.
Taip po trylikos metų gyvenimo užsienyje grįžau į Lietuvą. Daug neplanuodama, nes maniau, kad Airijoje ir gyvensime, juk Melas – airis. Bet aplinkybės kitaip susiklostė.
– Kas grįžus į Vilnių labiausiai nustebino?
– Kad čia gyvena tiek daug užsieniečių, įsikūrusios tarptautinės kompanijos.
Melas nekalba lietuviškai, bet išėjus į gatvę jam nėra sunku su praeiviais susikalbėti. Vilnius ir jo žmonės labai pasikeitė. Daug kas panašiai kaip ir aš emigravo, grįžo, parsivežė vyrus, žmonas ir įvairiausių pasaulio šalių kultūrą.
Taip Vilnius tapo gražios architektūros Europos miestu. Viskas čia, galima sakyti, ranka pasiekiama, viskas daug paprasčiau. Galbūt taip tik atvažiavus atrodo, nes Berlyne mes labai pavargome.
Vokiečiai mums pasirodė labai griežti, o airiai draugiški, linksmi, šneka gatvėje.
Visai kitaip Vokietijoje. Net Melas, kuris su visais randa kalbą, negalėjo vokiečių perprasti.
Vilniuje mums viskas atrodo paprasta. Žinoma, mes dirbame, todėl nesusidūrėme su problema, kai reikia ieškoti darbo.
Jeigu reikėtų ieškoti darbo, turbūt viskas kitaip atrodytų, nes jeigu nesi informacinių technologijų specialistas, Vilniuje didelio atlyginimo nesitikėk.
Tiesa, grįžus pasitvirtino mano nuostata, kad jeigu negyveni vadinamajame miegamajame rajone, nėra ko ten lįsti.
Tą patį galiu pasakyti ir apie mažesnius Lietuvos miestus, ne vien Vilnių. Pavyzdžiui, Alytuje apėmė liūdna nuotaika. Gražus miestas, bet judėjimo nėra, daug jaunimo pabėgę, likęs senimas, o visos pramogos – kelionė į prekybos centrą.
Dar viena mano įžvalga – lietuviai labai skuba gyventi: baigti mokyklą, universitetą, sukurti šeimą, gimdyti vaikus, įsigyti namus. O kas paskui?
Atrodo, kad visi nuolat kuria planus, ką reikia pasiekti, o kai pasiekia, planuoja iš naujo. Ir tą planų kūrimą lydi liūdesys, kad nepasiekia to, ko iš tikrųjų nori.
Airiai į viską žiūri paprasčiau, labiau mėgaujasi kasdienybe.
– Kai išvykote iš Lietuvos, ko labiausiai ilgėdavotės?
– Kadangi ilgai gyvenau užsienyje, tai tik šeimos. Liūdna, kai nematai, kaip sūnėnas, dukterėčia auga.
Pradžioje dažnai lygindavau Lietuvą su Airija: kokie žmonės, kodėl viskas vyksta kitaip.
Taip išmokau pirmąją pamoką: jei kur nors nori gyventi, turi prisitaikyti, integruotis.
Jeigu nenori integruotis, lieki uždarbiauti atvykusių lietuvių būryje, gyveni nelaimingas ir planuoji kuo greičiau grįžti.
Sugebėjau integruotis, turėjau ir lietuvių draugių, bet važiavau susipažinti su kitokia kultūra, praplėsti akiratį, o ne sėdėti kur nors užmiesčio name ir svajoti grįžti namo.
– O ko pasiilgstate grįžusi čia?
– Žalios žolės Airijoje, nepilko dangaus, jūros. Iki jos buvo tik 20 minučių kelio.
Ir dar kalnai čia pat. Na, gal dar žmonių būdo, nes ten visi labiau atsipalaidavę.
Airija man tapo antraisiais namais. Anksčiau važiuojant į Lietuvą kildavo jaudulys, o dabar atvirkščiai – važiuojant į Airiją tokį jaučiu.
Prisipažinsiu – Berlyne nieko nepasiilgstu. Gal per trumpai gyvenome, nes girdėjau sakant, jog reikia penkerių metų, kad įsilietum į šį miestą.
– Ar sunku buvo išsaugoti kalbą?
– Kaip neišsaugosi? Su draugėmis kalbėdavomės lietuviškai, su šeima.
Tik gal mąstau jau angliškai, nes kai parašau kam nors iš artimųjų laišką, sako, kad nelabai supranta – turbūt verčiu iš anglų į lietuvių kalbą.
Man nėra didelio skirtumo, kaip kalbėti – angliškai ar lietuviškai. Nepasitaiko, kad neatsimenu kokio nors žodžio.
– Kokia mėgstamiausia vieta Vilniuje? Galbūt kokių nors naujų atradote?
– Savičiaus gatvė labai smagi, dabar savaitgaliais joje draudžiamas automobilių eismas. Ten lyg ne Vilnius.
Manau, kad per tokius karščius būtų neblogai daugiau vandens centre. Trūksta fontanų ir vandens kaskadų.
Bet gerai, kad į kavines, barus, parkus gali pėstute nueiti.
Mėgstamiausios vietos gal nėra, nes kol kas dar kaip turistai gyvename ir viskas įdomu. Gal kitais metais jau bus kitaip.
