Niekam nedraudžiama turėti savo nuomonės apie kainas. Tačiau dabar paskelbtas jau rimtesnis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos užsakymu atliktas tyrimas apie jų skirtumus dvylikoje ES šalių – lyginamos po 20 drabužių, avalynės ir buities technikos to paties gamintojo analogiškų prekių kainos elektroninėse parduotuvėse.
Tyrimo išvados, atrodo, dar šiek tiek pakurstys lietuvius piktintis, kad Lietuvoje prekių kainos didesnės nei užsienyje, tiesa, ne visų, o tik dalies. Pas mus kai kas ir pigiau, bet galima neabejoti, kad žmonių dėmesys nukryps tik į tai, kas brangiau.
Skelbiama, kad identiški drabužiai mūsų šalyje kainuoja maždaug 15 proc. brangiau nei Ispanijoje ar Portugalijoje. Šiose šalyse apranga iš viso pigiausia. Iš 20 lygintų drabužių kainų Lietuvoje penkiolika prekių kainavo brangiau nei Lenkijoje ir tik penkios pigiau. Aukščiausia drabužių kaina Čekijoje, bet vargu ar tai lietuvius guodžia.
Panaši padėtis ir lyginant analogišką avalynę – 85 proc. šios grupės prekių Lietuvoje brangesnės nei Jungtinėje Karalystėje, beveik pusė jų kainuoja daugiau nei Lenkijoje, o Čekija pasirodė esanti ir avalynės kainų rekordininkė.
Žmonėms į akis ypač turėtų kristi tai, kad buitinės technikos kainos žemiausios pas kaimynus, – 20 lygintų prekių Latvijoje 6,5 proc. pigesnės nei Lietuvoje, o Lenkijoje panašios kaip pas mus.
Bet ar visiškai patikimas šis tyrimas?
Prekybininkų atstovai pagrįstai baksnoja į tai, kad lyginamos tik 60 trijų prekių sektorių garsių gamintojų kainos ir vien elektroninėse parduotuvėse, neatsižvelgiant į akcijas arba išpardavimus. Be to, tyrimą atliko mažai žinoma bendrovė, o jos pasirinkta metodologija kelia abejonių.
Moksliškai pagrįstas kainų lyginimas skirtingose šalyse – sudėtingas procesas, nes reikia atsižvelgti į galybę veiksnių ir parametrų, surinkti labai daug informacijos ir ją apibendrinti matematiniais metodais.
Tokiu darbu užsiima didžiulius skaičiavimo pajėgumus turinti ES statistikos tarnyba Eurostatas. Jos duomenimis, Lietuvoje kainų lygis dar atsilieka nuo Bendrijos šalių vidurkio, nors gana sparčiai prie jo artėja ir, matyt, tai nesustabdomas, savaip dėsningas procesas.
Susidaro įspūdis, kad dabartinė Lietuvos valdžia pasirengusi kovoti net su kainų lygį lemiančiais ekonomikos dėsniais.
Premjeras S.Skvernelis prabilo, kad Vyriausybė tarsis su verslininkais ir socialiniais partneriais, kaip būtų galima neleisti smarkiai didinti maisto ir paslaugų kainų.
Tačiau tai įmanoma padaryti tik reguliuojant kainas, steigiant valstybines parduotuves, ribojant prekybos antkainius. Be abejo, valstiečiai išsigynė, kad nieko panašaus neplanuoja, o ir dėl Lietuvoje galiojančių ES teisės normų tai būtų visiškai nerealu.
Kam tuomet žadėti tai, ko nebus ir nė negali būti? Matyt, politikai tiesiog sako žmonių ausims mielą melą, o kai pažadai netaps tikrove, ieškos kaltųjų.
Vienaip ar kitaip, premjerui antrino ir valstiečių lyderis R.Karbauskis, pažadėjęs imtis visų priemonių, kad bent maisto kainos prekybos tinkluose nekiltų, o Vyriausybė jau artimiausiu metu ketina paskelbti konkrečių siūlymų, kaip sieks tokio tikslo.
Kol kas visiška mįslė, ką gali sumanyti Vyriausybė ir Seimas. Teoriškai kainų augimą vartotojams dar galėtų pristabdyti pridėtinės vertės mokesčio mažinimas bent daliai maisto produktų, bet valstiečiai ne kartą kategoriškai atmetė tokius siūlymus, nes esą naudą pirmiausia nusigriebtų verslas.
Tai vargiai įmanoma ir dėl biudžeto praradimų.
Valdantieji prasitarė, kad prekybininkų apetitą gali mėginti žaboti dviem būdais – valstybei įsitraukiant į kai kuriuos verslus ir ribojant prekybos tinklų darbo laiką.
Pirmas būdas – visiška mistika. Negi bus steigiamos valstybinės parduotuvės ar valstybė imsis didmeninio tiekimo verslo?
Kas kita – riboti prekybos centrų darbo laiką. Seimui jau pateikti „tvarkiečių“ siūlymai nuo kitų metų neleisti parduotuvėms dirbti per šventes ir paskutinį mėnesio sekmadienį.
Gal valstiečiai nuspręs eiti dar toliau ir savaitgaliais visai uždraus dirbti prekybos centrams.
Tačiau sveiku protu neįmanoma suvokti, kaip tai gali stabdyti kainų augimą. Valstiečiai kalba, kad didins konkurenciją skatindami mažesnių parduotuvių steigimąsi, bet tai rodo, kad jie nemato realybės.
Didžiuosiuose miestuose jau beveik neliko mažų parduotuvių, o jei sekmadieniais nedirbs prekybos centrai, nelabai jų ir padaugės. Kur tokių parduotuvių dar yra, pirkėjai savo akimis gali įsitikinti: kainos ten aukštesnės.
Kitaip ir būti negali, nes didieji prekybos tinklai pajėgūs išsiderėti iš tiekėjų geresnes sąlygas.
Vadinasi, prekybos laiko ribojimai garantuotai sukurs vartotojams nepatogumų, o kainas, priešingai nei žada valstiečiai, šokdins aukštyn.
Tik ar dar verta stebėtis politikų fantazijomis? Su jais gali lenktyniauti nebent reklamos kūrėjai.
Gal politikų triukų įkvėpti trys aktoriai per Žolinę surengė reklamos akciją Šalčininkų rajono Turgelių bažnyčioje – įėjo ten prieš pamaldas persirengę bažnytiniais drabužiais, vienas, nusigrimavęs veidą baltai, vaizdavo popiežių.
Tikintieji buvo sutrikę, o šios reklaminės akcijos sumanytojai trina rankomis, kad apie juos kalba visa Lietuva.
Vis dėlto dėl įvykio bažnyčioje policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, o aktoriams jų akcija gali atsirūgti baudomis. Tuo metu abejotini politikų prasimanymai neretai brangiai kainuoja visiems gyventojams.
