Jeigu net tomis dienomis prekiauti buvo pelninga, ką kalbėti apie dabartinius laikus, kai kainuos šuoliuoja tarytum jėgų kupinas ristūnas.
Smulkesnių ir stambesnių verslo žuvų aiškinimai apie mažą rinką, augančias naftos, grūdų kainas, valiutų svyravimus neverti nė sudilusio grašio, kaip ir dešimtys kitų tariamai objektyvių brangimo viruso priežasčių. Svarbiausias jo sukėlėjas yra godulys, giliai įsiskverbęs į daugybės įmonių šefų ir vadybininkų smegenis.
Pastarieji be kruopelės gėdos, net sodinami į elektros kėdę įtikinėtų, kad euras už šešias duonos riekes ir 2 eurai už sviesto pakelį parduotuvėje – visiškai normalu, kaip ir 90 eurų už marškinėlius, kaip 10 eurų už sumedėjusią picą Palangoje ar 150 eurų už nakvynę šio kurorto viešbučiuose.
Tapome šalimi, kurioje kainos viršija Europos Sąjungos vidurkį, tačiau atlyginimai velkasi pačiame uodegos gale.
Jei mūsų verslininkams koją kiša nedidelė rinka, kodėl nepargriūna latviai, siūlantys pigesnę buitinę techniką? Kaip atsitinka, kad naftos kainoms smingant žemyn, skaičiai lietuviškose degalinėse lieka kaip įkalti arba sumažėja mikroskopiškai net ir išsekus anksčiau didesne kaina įgyto kuro atsargoms?
Daugelio verslininkų iš Lietuvos filosofija – pinigų reikia daug, čia ir dabar; geriau vienas klientas, mokantis triskart užkeltą kainą nei penki, negalintys plačiau atverti piniginės; jei galiu išpešti naudos, būtinai taip ir padarysiu, pamindamas sąžinę ir atsakomybę. Žinoma, taip elgiasi ne visi, tačiau nepraradusieji padorumo jausmo tampa tokiomis pat aukomis, kaip ir didžioji visuomenės dalis.
Verslo pasaulio atstovams pats laikas būtų stoti į kovą su goduliu, prisiminti, kad išpūstos kainos, savo tempais toli pralenkiančios atlyginimų kilimą, gausina ir taip didelę skurstančiųjų armiją, gena juos iš Lietuvos, slopina patriotizmo jausmą, lėčiau suka ekonomikos ir gerovės lygio malūnus. Nejaugi norite įeiti į istorijos vadovėlius kaip prisidėję prie šalies tuštėjimo?
Verkiant trūksta gilesnio valdžios ir verslo atstovų bendravimo, išeičių ieškojimo iš painaus labirinto – svarstymai turėtų nenutrūkstami ir intensyvūs, tačiau dabar jie vyksta vangiai, tarsi pagal svarbą tai būtų 1000-asis klausimas.
Reikia ryžtingų žingsnių – pavyzdžiui, sumažinti metams PVM, kitus mokesčius, sugriežtinti baudas už gudravimus jų vengiant ir laukti rezultatų: jei biudžetas papilnės, prekių ir paslaugų kainos sumažės, nieko daugiau nekeisti, o jei ne – viską atstatyti į senas vėžes.
Užuot priėmus esminius sprendimus, Vyriausybė svaičioja apie valstybės įtraukimą į verslą, žarsto kitas utopines idėjas, kurios pasmerktos žlugti dar negimusios.
Mokesčių inspektoriams ir tikrintojams iš kitų institucijų vertėtų pamiršti, kad jie – tik prievaizdai, nuoširdžiai padėti verslui, suteikti kuo daugiau teisinės informacijos, ištiesti ranką nenorintiems veikti šešėlyje, o ne piktdžiugiškai mosuoti bizūnu kiekvienai progai pasitaikius.
Kai verslo pasaulyje ir valdžios kabinetuose didžiausiu deficitu tampa atsakingas požiūris, žvelgdami į kainų etiketes, matome nemalonius vaizdus. Padėtį reikia skubiai taisyti, kitaip emigracijos ir skurdo statistika kels vis didesnį šiurpą.
