Socialinio taksi komandoje – neįgalusis vairuotojas
Socialinio taksi komandoje yra aštuoni profesionalūs vairuotojai, kasdien išvykstantys į pusšimtį neįgaliųjų iš anksto suplanuotų reisų. Yra ir devintas, dar visai neseniai socialinio taksi klientu buvęs, o dabar pats neįgaliuosius vežiojantis Igoris Lavrentjevas. Beveik prieš pustrečių metų jis tapo socialinio taksi komandos nariu. Tiesa, panoręs į ją įsitraukti Igoris susidūrė su rimta kliūtimi – rateliais judantiems neįgaliesiems vežti socialinio taksi automobiliai pritaikyti, bet vairuoti – ne. Niekas nesitikėjo, kad prie socialinio taksi vairo pasiryš sėsti sunkią negalią turintis žmogus.
Vairuotojams-asmeniniams asistentams keliami nemenki reikalavimai: jie turi ne tik būti motyvuoti padėti silpnesniam žmogui, mokėti taktiškai bendrauti, bet ir būti fiziškai stiprūs, nes gali tekti padėti neįgaliam keleiviui nusileisti iš buto daugiaaukščiame name, įlipti į automobilį. Socialinio taksi komanda turi keletą laiptų kopiklių, tačiau nuleisti prie jo pritvirtintą vežimėlį gana nelengva, o kartais būsimą keleivį tenka nunešti laiptais.
Vis dėlto Igoris rankų nenuleido ir visus abejojančius nusprendė įtikinti, kad vežimėlyje sėdintis vairuotojas privalumų turi daugiau negu trūkumų. „Pabandom“, – iššūkį priėmė ir Socialinio taksi programos vadovai. Rankomis valdomą vienatūrį automobilį su keltuvu, kuriuo būtų galima vežioti neįgalius klientus, Igoris nusipirko pats. Su Socialinio taksi komanda sutaręs, kad jo keleiviais taps tie neįgalūs žmonės, kurie patys galės įsėsti į jo automobilį, leidosi į pirmą reisą. Viskas pavyko puikiai, taip Igoris liko komandoje.
Socialinio taksi programos vadovė Solveiga Ratkevičiūtė džiaugiasi: I. Lavrentjevas – ne tik geras vairuotojas, bet ir puikus motyvuotojas, įkvepiantis pavyzdys kitiems. Pasak jos, kai prie automobilio atvažiuoja neįgalusis rateliuose ir mato, kad jį pasitinka toks pats žmogus, ir pats labiau stengiasi būti savarankiškas. O kai kitą kartą tokio keleivio paimti atvyksta kitas taksi, šis neretai atsisako pagalbos ir tai, ką pajėgia, padaro pats.
Pakeliui – gyvenimiškos patirties pamokos
Su neįgaliojo vežimėliu jau 40 metų judantis I. Lavrentjevas juokais save vadina vaikščiojančia enciklopedija ir visus savo keleivius ragina nepraleisti progos „ją pavartyti“.
Igoris dažnai vyksta pas Grigiškėse gyvenantį Lauryną. „Neseniai sunkią traumą patyręs vaikinas – jaunas, jam dar visas gyvenimas prieš akis, – sako Igoris. – Kol važiuojame į centrą „Eik“ arba „Draugystės“ sporto klubą, kur Laurynas treniruojasi kaip anksčiau ir aš, yra laiko apie daug ką pakalbėti. Svarbiausia, kad po traumos pasikeitęs gyvenimas – ne pasaulio pabaiga. Reikia priimti pokyčius ir judėti į priekį.“
Ir Igoris pasirengęs parodyti to judėjimo kryptį. Pirmiausia Laurynui jis patarė parašyti prašymą socialiniam būstui gauti. Pasak jo, rateliais judančiam neįgaliajam labai svarbu turėti galimybę bet kada savarankiškai išvažiuoti iš namų. „Būsi nepriklausomas. Jeigu reikės, tėvai ateis, padės, bet pats tvarkysi savo gyvenimą, – pataria beveik prieš 20 metų lengvatinę paskolą pasiėmęs ir nuosavą būstą įsigijęs Igoris. – Kitas žingsnis – užsirašyk į vairuotojų kursus, Valakupių reabilitacijos centras neįgaliesiems juos rengia nemokamai. Paskui nusipirk automobilį. Jam įsigyti taip pat galima gauti valstybės paramą. Kai visa tai susitvarkysi, ateis laikas mokslui, darbui.“
Neįgaliojo vežimėlis I. Lavrentjevui nesutrukdė Mykolo Riomerio universitete baigti teisės ir valdymo bakalauro studijų. Darbas socialinio taksi vairuotoju – dar vienas įrodymas, kad aktyvus, motyvuotas žmogus gyvenime visada ras savo kelią.
Neriboja nei maršrutų, nei kelionės laiko
S. Ratkevičiūtė sako, kad Socialinio taksi programa grindžiama nuostata, jog jų teikiamos paslaugos – ne tik tradicinis pavėžėjimas į gydymo ar ugdymo įstaigą, bet ir unikali galimybė įsitraukti į visavertį gyvenimą, todėl socialinio taksi maršrutai gerokai skiriasi nuo tų, kuriais nuo 9 iki 17 val. dažniausiai važinėja savivaldybių socialinių paslaugų autobusiukai.
„Socialinį taksi neįgalieji kviečiasi norėdami kavinėje susitikti su draugais, pasiklausyti koncerto, pamatyti spektaklį, nuvažiuoti į bažnyčią, aplankyti artimųjų kapų ar netgi pusdienį praleisti sode, – pasakoja S. Ratkevičiūtė. Pasak jos, socialinis taksi neriboja ne tik savo automobilių maršrutų, bet ir laiko, kada neįgalieji gali važiuoti. – Vairuotojas budi nuo ryto iki vakaro. Paskutiniai užsakymai priimami iki 21 val. Iš anksto užsisakius socialiniu taksi galima važiuoti ir naktį. Dažniausiai tokia galimybe naudojasi į tolesnes keliones išsiruošę neįgalieji, kuriuos reikia nuvežti į oro uostą ar geležinkelio stotį. Tačiau mūsų automobiliais galima grįžti ir iš iki vėlumos besitęsiančių renginių – Kultūros ar Muziejų nakties, įvairiose sostinės vietose vykstančių koncertų ir pan. Stengiamės sukurti kuo palankesnes sąlygas neįgaliesiems dalyvauti kultūriniame gyvenime.“
Galimybę aktyviai judėti užtikrina ir palankūs socialinio taksi įkainiai. Nedideles pajamas gaunantiems neįgaliesiems tai itin svarbu. Registruotiems keleiviams (tokių socialinio taksi sistemoje yra 2300) kelionė iki 5 km kainuoja 1,5 euro, nuo 5 iki 10 km – 2 eurus, nuo 10 iki 15 km – 2,5 euro. Jeigu išsiruošiama į ilgesnę nei 15 km kelionę, vieno kilometro įkainis – 20 centų.
Nors socialinio taksi paslaugos pirmiausia skirtos judėjimo negalią turintiems asmenims, pasak S. Ratkevičiūtės, neatsisakoma pavėžėti ir kitų negalių žmonių. Ko gero, yra tik viena sąlyga – prašoma, kad psichikos negalią turintis asmuo keliautų su palydovu. Taip siekiama užtikrinti kelionės saugumą, išvengti avarinių situacijų.
Sąryšio sistema ir socialinio taksi tinklo plėtra
S. Ratkevičiūtė pasakoja, kad neretai į juos kreipiasi žmonės, norėdami užsisakyti kelionę į pajūrį, didžiuosius šalies miestus, sanatoriją Birštone ar Druskininkuose. „Tokios ilgos kelionės užimtų daug laiko, tą dieną negalėtume priimti kitų užsakymų, o ir mūsų keleiviams nepigiai atsieitų, – sako S. Ratkevičiūtė. – Todėl nusprendėme imtis kitos taktikos – sukūrėme sąryšio sistemą. Tokią kelionę užsisakiusį žmogų Vilniuje palydime iki autobusų ar geležinkelio stoties, jį įsodiname, o Kaune, Klaipėdoje jį pasitinka mūsų iš anksto perspėtas ten dirbantis socialinio taksi vairuotojas-asmeninis asistentas ir nuveža į Palangą, Monciškes, Birštoną ar į kokią kitą suplanuotą vietą.“
Tarpmiestinis susisiekimas vis dar kelia problemų. Šalyje tėra tik vienas kitas neįgaliesiems vežti pritaikytas tarpmiestinis autobusas, todėl be socialinio taksi neįgalieji dažnai neturi kito pasirinkimo. Tai, pasak programos vadovės, skatina galvoti apie socialinio taksi paslaugas ir kitose šalies vietose. Pirmiausia socialinį taksi ketinama plėsti aplink Kauną ir Klaipėdą, kad juo galėtų pasinaudoti ne vien šiuose miestuose, bet ir rajonuose gyvenantys neįgalieji. „Klaipėdoje neįgaliuosius aptarnauja du, Kaune – vienas vairuotojas. Ten turime ir reikalingos įrangos ir patyrusių vairuotojų-asmeninių asistentų. Ir iškvietimų mažiau nei Vilniuje, tad bent jau iš pradžių su esamomis pajėgomis turėtume susitvarkyti“, – pasakoja S. Ratkevičiūtė.
Galvojama ir apie socialinį taksi Alytuje. Šią idėją iškėlė asociacija „Savarankiškas gyvenimas“. Socialinio taksi programos vadovė buvo susitikusi su miesto meru, savivaldybės atstovais, pristatė jų teikiamą pavėžėjimo paslaugą. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje ši idėja aktyviai aptarinėjama. Jai pritaria daug alytiškių – juk Dzūkijos sostinėje gyvena daugiau kaip 5 tūkst. neįgaliųjų. Rudenį Alytuje planuojama surengti Socialinio taksi dieną, į kurią turėtų atvykti pora šias paslaugas teikiančių neįgaliesiems pritaikytų automobilių, juos vairuojantys asmeniniai asistentai parodys, kaip vyksta visas procesas – nuo keleivio įsodinimo, bendravimo, palydėjimo į numatytą vietą.
Bendradarbiauti su savivaldybėmis – būtina
S. Ratkevičiūtė neabejoja, kad socialinis taksi galėtų tapti ir kitų savivaldybių partneriu. Socialinių paslaugų centrų, nevyriausybinių organizacijų teikiamas pavėžėjimo paslaugas galėtų papildyti nemažai patirties tenkinant individualius neįgaliųjų poreikius sukaupęs socialinis taksi. „Bendromis pastangoms galėtume užtikrinti, kad visi neįgaliųjų poreikiai būtų patenkinti“, – sako ji.
Vis dėlto šioms paslaugoms plėtoti reikia lėšų. Nacionalinio socialinės integracijos instituto pateiktus Socialinės reabilitacijos paslaugos neįgaliesiems bendruomenėje projektus kol kas iš dalies finansuoja tik Vilniaus, Klaipėdos, Kauno miestų bei Vilniaus ir Zarasų rajonų savivaldybės.
Programos vadovė neslepia – šio finansavimo nepakanka. Štai, pavyzdžiui, Zarasų rajono savivaldybė socialinio taksi programai įgyvendinti metams skyrė 2361 eurą. Tokios sumos nepakanka net vairuotojo atlyginimui. Dar blogesnė padėtis Visagine, kurio savivaldybė apskritai neperka socialinio taksi paslaugų, todėl už pavėžėjimo paslaugas šiame mieste gyvenantiems neįgaliesiems reikia mokėti visą kainą.
Vis dėlto yra ir gražių pavyzdžių. S. Ratkevičiūtė džiaugiasi palankiu Vilniaus miesto savivaldybės požiūriu. Pagal Nacionalinio socialinės integracijos instituto pateiktą projektą, iš pernai sutaupytų socialinės paramos lėšų ji skyrė pinigų socialinio taksi automobiliui įsigyti. Dabar sostinėje individualius neįgaliųjų poreikius gali tenkinti keturi tokie automobiliai. Portale aukok.lt renkamos rėmėjų lėšos ir antram automobiliui Kaune. „Viską, ką uždirbam, reinvestuojam į socialinį taksi. Pinigai, pelnas nėra mūsų tikslas, – sako Socialinio taksi programos vadovė. – Tai mūsų socialinė misija.“
