2015 m. kovo 2-ąją kartu su JAV ambasadoriumi Maskvoje buvau vienas iš dviejų diplomatų, kuriems teko sakyti atsisveikinimo kalbą prie Boriso kapo. Po to dar dvejus metus eidavau padėti gėlių į jo žūties vietą ant tilto, kurį kasdien mačiau pro Europos Sąjungos diplomatinės atstovybės langą.
Visus tuos kartus, kai sustodavome jo žūties vietoje, maldos žodžius baigdavome pažadu – jo vardu kloti kelią demokratijai, žmogaus teisės, pagarbai kitoms tautoms ir sienų neliečiamumui. Nuoširdžiai.
Lietuva Borisui buvo ypatinga. Privačiai ir viešai jis ne kartą užsiminė, kad esame jam tvirčiausia atrama ir viltis. Čia jam durys buvo visur atviros. Čia jis rasdavo su kuo diskutuoti apie Rusijos ateitį. Apie tai, kokia tai šalis galėtų būti po 7-10 metų, žengus į „postputino“ erą. Būtent tokios diskusijos, tegul ir aštrios, su nesutarimais, skirtingais argumentais, aš šiandien labiausiai pasigendu. Kai Boriso nebėra.
Pamenu, kai su Borisu susipažinome prieš daugiau du dešimtmečius, tuometine kylančia politikos žvaigžde, kurį B. Jelcenas atvirai pristatydavo kaip būsimą prezidentą, jau pirmojo pokalbio metu įnirtingai susikirtome dėl Baltijos perspektyvų NATO.
Jis atkakliai tvirtino, kad jei Baltijos šalys įstos į ES ir NATO, tai Rusija radikalės, komunistai užims valdžią. Tai nuskambėjo kaip savotiškas gąsdinimas, kad įvyks susipriešinimas ir konfliktas. Aš buvau kategoriškas prieš bet kokius kliūtis Lietuvai atsidurti po mums gyvybiškai svarbiu NATO skydu. Ir tik įsikišus Švedijos užsienio politikos autoritetui Carl Bildt‘ui pavyko mus nuraminti.
Nors 1997-aisiais Lietuvos siekis tapti ES ir NATO nare mus su Borisu skyrė, bet diskutuodami radome daugelį kitų sąlyčio taškų – požiūrį į demokratiją, žmogaus teises, laisvą žodį.
Ši istorija dar kartą patvirtina , kad požiūriai gali skirtis, bet vertybės – vienyti. Turime suprasti, kad Rusijos demokratas kartu gali būti ir dažniausiai yra Rusijos patriotas. Koks ir buvo Borisas. Kitas demokratas, atsižiūrėjęs savo oligarchų, gali nejausti didelės meilės laisvai rinkai. Bet nepaisant visų šių skirtumų, mes privalome kalbėtis ir orientuotis į ateitį.
Nes tai mums gyvybiškai svarbu. Tokie žmonės kaip Borisas kasdien rizikuoja savo laisve ir gyvybe. Jie daro nepakeliamai sunkų darbą, ne tik gindami žmogaus teises, kovodami už sienų neliečiamumą, pagarbą kitoms tautoms ir laisvam žodžiui. Kartu jie išlaiko savo tautai ir mums vilties žiburį.
Todėl kritiškai būtina investuoti savo demokratijos ir vakarietiškų vertybių potencialą į jaunąją kartą, kuri po kelių dešimtmečių imsis atsakomybės. Kokios – priklausys ir nuo mūsų. Į universitetinę, ekspertinę bendruomenę, visuomenines organizacijas.
Įamžindami Boriso atminimą Lietuvoje – mes taip pat investuojame. Džiaugiuosi, kad pagaliau iniciatyva, kurią pradėjome prieš kone metus laiko, oficialiai kreipdamiesi į Vilniaus miesto merą dėl Boriso atminimo įamžinimo, suteikiant jo vardą skverui Žvėryne, kurią vėliau dar labiau sustiprino kolegos, Boriso bendražygis ir mūsų bičiulis Vladimir Kara-Murza – pagaliau oficialiai įgyvendinta.
Tarsi pažadas, kad Boriso atminimas ir darbai niekada nebus užmiršti. Tęstinumas – išliksi.
Tai savo gyvenimu ir darbu liudijo Borisas Nemcovas, kurį visą gyvenimą prisiminsiu su didžiule meile, pagarba, ir įkvėpimu. Viltis, valia ir drąsa – buvo Borisas Nemcovas.
Tai žodžiai, kuriuos norėjau garsiai pasakyti rugpjūčio 24 dieną, Boriso Nemcovo skvere.
