Tačiau ir Erkiulis Puaro nuleistų ne tik rankas, bet ir savo garsiuosius ūsus, jei jam reikėtų į vieną kambarį, gerai, tegu ne kambarį, tegu ištisus rūmus S.Daukanto aikštėje, susikviesti visus norinčius tapti LR prezidentu ir nustatyti tą vienintelį, kuris tuose rūmuose ir liks penkerius metus.
Pirmiausia tokią mįslę įminti velniškai sudėtinga jau vien todėl, kad neaišku, ką pasikviesti pokalbio. Vienas sakosi paskelbsiąs tuoj tuoj, bet dar ne visai dabar. Bet greitai. Kada? Tada. Kitas sakosi, kad jeigu eitų į tokius rinkimus, juos lengvai laimėtų, bet nežino, ar eis. Trečias pasakoja jau stovįs ant apsisprendimo slenksčio, bet prieš tai mieliau šiek tiek susirašinėsiąs su tauta, maždaug ką žmonės pasakys: eiti ar neiti? Ketvirtas jau lyg ir šimtu procentų apsisprendęs, tačiau kai prispaudi prie sienos, aiškina, kad viskas priklausys nuo paramos.
Yra, aišku, jau ir identifikuotų įtariamųjų, tai lyg ir palengvintų mįslės dešifravimą, bet atsiranda kitų klausimų, kurie pilkosioms ląstelėms poilsio irgi neteikia.
Prezidento rinkimai – ne koks momentinis grožio konkursas ar šypsenėlių rankiojimas prie feisbuko nuotraukos. Kampanijai reikia kelionių ir susitikimų su žmonėmis, reikia spaudos, reklamos pakelėse ir televizoriuose, visuomenės nuomonės apklausų, štabo, kompiuterių, benzino ir kavos, žodžiu, reikia pinigų ir žmonių.
Tai lyg ir galėtų suteikti partijos. Žmones, aišku, ne pinigus. Jei tik pinigų atsiranda, partijos juos iškart ištratina klipams, po kurių transliacijų reklamos agentūros ilgai ir nuobodžiai bando iš partijų atgauti teisėtą atlyginimą už savo darbą.
Bet jeigu partijos neturi pinigų, jos gali bent duoti žmonių. Vieni vaikščios iš buto į butą įkyrėdami neįpareigojančio poilsio prie televizoriaus susėdusioms šeimoms. Kiti protingais veidais žiūrės į kompiuterio ekranuose mirgančias reitingų kreives. Treti išgers ištisą baseiną kavos ir pagimdys miglotų lozungų nutūptą popieriaus lapą.
Tačiau kad partijos duotų tuos žmones, jos turėtų paremti vieną ar kitą kandidatą. Čia ir prasideda Erkiulio Puaro galvos sopulys. Valstiečiai sako, kad nesvarbu, ką jie rems, vis tiek tik tas laimės. Bet ką rems, nesako net elektriniu lituokliu kutenami.
Konservatoriai sako, kad turi iš ko rinktis, bet nesako, ką rinksis. Socialdemokratai sako, kad atsinaujina, vadinasi, suprask, ir kandidatas bus naujas, bet koks – nesako.
Tie kiti socialdemokratai, maždaug darbiečiai, irgi tyli tarsi dešimties metų senumo raugo burnon prisisėmę.
Vieninteliai liberalai lyg ir turi savo kandidatą, bet: a) pats kandidatas nelabai džiaugiasi tokia garbe; b) patys liberalai nelabai džiaugiasi tokiu kandidatu.
Politologai bando įkrėsti medaus šaukštą į šią detektyvinę deguto statinę ir sako, kad natūralu potencialiems kandidatams tokias slėpynes žaisti. Atseit jei pernelyg anksti pasiviešinsi, suteiksi daugiau laiko oponentams ant tavęs „kompromatą“ pilti.
Bet paprasčiausiam detektyvui, netgi ne tokiam patyrusiam kaip kiaušingalvis belgas su nuostabiaisiais ūsais, ima atrodyti, kad viskas paprasčiau, – su ta pretenzija į S.Daukanto aikštės rūmus yra taip pat, kaip ir su noru pakabinti antrąją pusę bare. Kol jos neužkalbinai, tol neišgirdai „ne“. Ir gali guostis, kad jei būtum norėjęs, laisvai būtum savo pasiekęs. O kai jau pabandei ir viskas baigėsi smarkiai ne taip, kaip žadėjo horoskopai ir reitingai, lieka tik susitaikyti su savo politine karma.
O tai, žinoma, baisiai skausminga kiekvienam valdžios šiek tiek paragavusiam. Todėl ir atidėlioja iki pat pabaigos, todėl ir detektyvinė atomazga nepajudėjo toliau nei pirmasis puslapis.
