Štai 1988 metais Panevėžyje, Rožyno rajone, kažkas pastebėjo į Raudonąją knygą įrašytą šermuonėlį. Tris dešimtmečius niekas šio kiauninių šeimos gyvūno neprisiminė, kol nepradėjo projektuoti kelio.
Aplinkos apsaugos agentūrai vertinant būsimos gatvės poveikį aplinkai staiga užkliuvo tas seniai matytas saugomas gyvūnas. Ir aplinkosaugininkai nurodė techninį gatvės projektą rengiančiai įmonei atlikti šermuonėlių populiacijos monitoringą.
Kitaip tariant, keliems mėnesiams sustabdyti darbus.
Šermuonėlio Panevėžyje niekas nerado, o dėl gyvūno paieškų pirmoji dviejų eismo juostų gatvės atkarpa šiemet liks nenutiesta.
Pasimokyti galima ir iš kitų pavyzdžių. Prieš penkerius metus Tauragės rajone kelią dujotiekiui pastojo kukutis – į Raudonąją knygą įrašytas paukštis. Jis vamzdžius tiesusiai bendrovei sukėlė didelių rūpesčių, teko paaukoti daug laiko ir lėšų, kad ten tada perėjusioms dviem kukučių poroms, ginkdie, tie vamzdžiai nekliūtų.
O sostinės Naujosios Vilnios rajone buvo numatyta statyti futbolo aikštynų kompleksą, tačiau kažkas paskelbė, kad statybos planai kertasi su toje vietovėje besidriekiančiais ežių migracijos takais. Ir futbolo aikščių nėra iki šiol.
Tiesa, į Raudonąją knygą neįrašytus gyvius – muses, tarakonus, peles – lietuviai mažesnėms kiaulystėms dažniau pasitelkia.
Tarkim, jei konkurentai ar piktavaliai sumano sustabdyti mėsos perdirbimo įmonę, užtenka paskelbti, kad dešroje radai ne itin patrauklų minėtą gyvį arba bent jo uodegą.
Dideli nemalonumai ir tikrintojų desantas dešrą pagaminusioje įmonėje garantuotas.
Bet tai – jau pabodusi klasika. O išradingesnių skundų autorių laukia neatrastas lobynas – Raudonoji knyga.
