Trečiadienį savo sprendimą rungtis dėl posto viešai paskelbė buvęs užsienio reikalų ministras ir aukštas diplomatas V.Ušackas. Tai jis padarė Vyčio skulptūros Kaune fone.
Savo rėmėjus regionuose V.Ušackas irgi buria į „Vyčio kuopas“, o pats save paskelbė žmonių ambasadoriumi. Tai turėtų įkvėpti kandidato gerbėjus, kurių, kaip skelbia naujausios apklausos, yra per 6 proc. visų rinkėjų.
Buvusio vieno Sąjūdžio dainių, „Anties“ lyderio A.Kaušpėdo buvimas kandidato komandoje, nemažos dalies stambaus verslo ir Kauno politikų parama, tarptautinio lygio specialisto statusas ir aktyvi rinkimų kampanija leidžia spėti, kad tas gerbėjų būrys dar padidės.
Juolab kad įsibėgėjus rinkimų kampanijai turėtų kisti (ir nebūtinai į gerąją pusę) galimų V.Ušacko konkurentų reitingai.
Žinoma, neaišku ir tai, kiek rinkėjų, kuriuos tokia pabrėžtinai pompastiška ir netgi dirbtinė ambasadoriaus viešųjų ryšių elgsena erzina ar trikdo, gali nusigręžti.
Yra ir kitų priežasčių, galinčių pakišti koją V.Ušackui. Juk kandidato asmeninis įvaizdis ir savybės nemažą dalį rinkėjų gali skatinti jį suvokti kaip pateptųjų rato ir diplomatinio elito, o ne „žmonių ambasadoriaus“ atstovą.
Negana to, bet kokiu atveju jis pirmiausia bus siejamas su konservatoriais. Jis tebėra šios partijos narys ir potencialus jos kandidatas į prezidento postą.
Pačioje dešiniųjų stovykloje V.Ušacko kelias irgi toli gražu ne rožėmis klotas.
Tai, kad jis apie savo žygį paskelbė nelaukdamas partijos kandidatų rinkimų skyriuose pabaigos, sulaukė netiesioginių G.Landsbergio grasinimų išmesti jį iš dešiniųjų gretų.
Realu, kad tokie konservatorių lyderio grasinimai ir ambasadoriaus veiksmai gali būti ir suderinti. Gali būti, kad V.Ušackas pats siekia skyrybų su partija, – juk buvimas jos kandidatu ar nariu šiais laikais yra trukdys kiekvienam, norinčiam atstovauti visai tautai.
Konservatorių vadovams galbūt taip pat parankus toks scenarijus. Neatmestina, kad jie nusiteikę paremti dabartinį visuomenės nuomonės apklausų lyderį G.Nausėdą, kurį savo ruožtu gali užtarti dešiniųjų sąjungininkė prezidentė D.Grybauskaitė.
Su V.Ušacku šalies vadovė turi senų sąskaitų. Būtent prezidentės šalininkai, esantys dešiniųjų gretose, bando buvusiam Europos Sąjungos ambasadoriui Rusijoje prilipdyti Kremliaus agento etiketę už tai, kad jis rodo ne tokį karingą požiūrį į Maskvą kaip D.Grybauskaitė.
Šios ambasadoriaus kalbos greičiausiai gali patraukti į jo pusę plačiąsias mases iš visų politinių stovyklų, bet atstums dešiniuosius rinkėjus.
Žodžiu, dešiniosios stovyklos ištikimieji gerbėjai gali atsidurti itin keblioje padėtyje: konservatoriai remia G.Nausėdą, tačiau rinkimuose dalyvauja tarsi nebepartinis V.Ušackas ir dar kitas dabartinis konservatorius, pastarojo priešininkas Ž.Pavilionis. O šalia – dar ir tebekvėpuojantys liberalai su savuoju kandidatu P.Auštrevičiumi.
Tarp galimų kandidatų favoritas esantis G.Nausėda dar teatrališkiau nei V.Ušackas išlaiko pauzę, bet žada paskelbti savo sprendimą jau šį mėnesį. Beveik neabejojama, kad ekonomistas pasakys tokią pat „naujieną“, nes netiesiogiai jau seniai yra paniręs į prezidento rinkimų vajų.
Galima spėti, jog G.Nausėda dar smarkiau nei V.Ušackas savo pirmojoje kalboje pabrėš esantis „žmonių kandidatas“, neturintis nieko bendra nei su partijomis, nei su ligšiolinės valdžios politika.
Tokiu atveju konservatorių parama jam turėtų būti kuo švelnesnė ir drovesnė.
Bet pagrindiniai G.Nausėdos konkurentai – valstiečiai ir visos valdančiosios koalicijos kandidatu greičiausiai rengiamas premjeras S.Skvernelis – prieš ekonomistą tikriausiai naudos kitokį ginklą. Jį užvakar LRT televizijoje įvardijo valstiečių lyderis R.Karbauskis.
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas griežtai priminė, kiek blogo paprastiems Lietuvos žmonėms esą yra pridarę skandinaviški bankai, o G.Nausėda yra vieno jų darbuotojas. Šiam ekonomistui dėl bankų reikalų, matyt, teks aiškintis dar ne kartą. Tik ar tais aiškinimais patikės tauta?
Tuo metu pagrindiniu tos valstiečių globojamos „tautos“ atstovu greičiausiai pretenduosiantis būti premjeras S.Skvernelis slapukauti žada iki paskutinės akimirkos, nors neseniai viešai pripažino, kad sugebėtų būti prezidentu.
Rinkimuose paremti Vyriausybės vadovą gali ir tebeslapukaujantis vienas galimų kandidatų į prezidentus Kauno meras V.Matijošaitis.
Vis dėlto S.Skvernelio perspektyvas irgi temdo ne vienas dalykas. Juk premjero kėdė – ne tik aukšta, bet ir pažeidžiama, į ją paprastai nukreipiama didžioji dalis kritikos dėl visos valdžios veiksmų.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad su „elitu“ kovojančių įvairiausių jau pasiskelbusių ar dar lūkuriuojančių „tautos kandidatų“ rikiuotė bus dar didesnė ir chaotiškesnė nei dešinėje.
Kad ir kaip būtų, jau dabar galima spėti, kad piliečiams bus ne tik sunku, bet ir nenuobodu.
