Lygiai taip pat šio komentaro pavadinimas tikrai netaiko į praėjusį savaitgalį vykusius Švedijos Riksdago rinkimų rezultatus. Apie tai dar bus galima pakalbėti kita proga.
Šis politinis speigas, lijundra ir įšalas – apie ką tik prasidėjusią Seimo sesiją.
Neseniai JAV Kongrese aptariant kandidatą į Aukščiausiąjį teismą B.Kavannaghą Nebraskos senatorius B.Sasse’as pažymėjo, kad įstatymų leidybos institucija tampa vis labiau nusususi. Užuot leidęs įstatymus, pagal kuriuos gyvena šalis, Kongresas vis labiau perleidžia reguliavimo iniciatyvą vykdomajai valdžiai, o sudėtingesnius ideologinius klausimus palieka teisminei.
Toks susinimas vyksta dėl vis aštrėjančių partinių rietenų, kai parlamentarai nieko daugiau nemąsto, tiktai apie savo rinkiminį ciklą, kaip prasilaikyti kėdėje kelerius metus, o per juos – kuo skaudžiai įkąsti oponentams.
Žinoma, kai nieko daugiau neveiki, tik kandžiojiesi, po to galandi tai, kas atšimpa po kandžiojimosi, tada vėl kandi, tada jau tau kanda, tada trini skaudančią vietą, tada pats sliūkini ratu ieškodamas minkštesnės vietos savo iltiniams suleisti.
Kur tada jau rasi laiko įstatymų leidybai.
O jeigu ir atsirastų laiko per pertraukėles tarp įprastos intelektualios veiklos, tada kita bėda – įstatymų leidėjo darbui reikia dar ir šiek tiek košės galvoje.
Pasirodo, per dvejus metus jos ne tik nepagausėjo, bet, atvirkščiai, ir taip seklūs proto likučiai tirpsta bežiūrint. Vienam parlamentarui prireikia vertėjos į komandiruotę.
Po to, paskaičius susirašinėjimą su Švietimo ir mokslo ministerija, paaiškėja, kad labiausiai jam praverstų vertėja į gimtąją kalbą – klaidų tiek privelta, kad lieka tik kaltinti mistines kompiuterių programas, kurios sabotuoja aklai raštus pasirašinėjančio politiko misiją.
Kitas, atrodo, bus bakalaurinį darbą susiveikęs greituoju būdu. Tokiu būdu, kad, užmušk, nebeprisimena, nei apie ką darbas buvo, nei kaip jį rašė, nors praėjo tik tie patys dveji metai. Belieka daryti išvadą, kad darbas Seime yra pavojingas sveikatai ir nesugrąžinamai žaloja atmintį.
Todėl nieko nuostabaus, kad tokioje nykuvoje Seimas, užuot leidęs įstatymus ir kontroliavęs Vyriausybę, imasi kitokios veiklos – steigti komisijas. Bet kuriam gyvenimo atvejui.
Jau, atrodo, du kartus blusinėtos ir perblusinėtos Ūkio banko ir „Snoro“ istorijos. Visos įmanomos politinės ietys sulaužytos, viskas išsakyta, pasverta ir suskaičiuota. Ne, pasirodo. Atsiranda naujas finansinis genijus, kuris imsis aiškintis iš naujo. O kartu dar panagrinės ir globalias praėjusios krizės priežastis.
Regis, visiems aišku, kad bet kurios krizės priežastis viena ir ta pati – žmogaus godumas. Taip buvo XVIII a., kai sprogo „Pietų jūrų bendrovė“, taip buvo XIX a., kai nuskendo Vienos akcijų birža, taip buvo XX a., kai Didžiosios depresijos įžangoje per dangoraižių langus šokinėjo investuotojai, taip buvo ir dar ne kartą bus mūsų amžiuje.
Komisijų perėtojams nusičiurkšti ir ant krizių pamokų, ir ant apskritai visko.
Išskyrus vieną – rasti dar vieną, o pageidautina, ne vieną pagalį, su kuriuo galėtum skalbti šonus oponentams. Nes jeigu jie anksčiau buvo valdžioje, tai viskas, kas nutiko planetoje blogai iki 2016 metų, – jų darbas.
Todėl visokiausių komisijų matysime dar daug. Aiškinsis, kuo neoliberalizmas prisidėjo prie dinozaurų išmirimo, antrojo ledynmečio ir Aleksandrijos švyturio gaisro. Tirs, kaip konservatoriai, susimokę su stambiuoju kapitalu, susprogdino Tunguskos meteoritą, pradėjo Prūsijos–Prancūzijos karą ir pavogė „Moną Lizą“ iš Luvro. Nagrinės, kaip korumpuota žiniasklaida apšmeižė Mariją Antuanetę, kiršino apačus su komančais ir piktybiškai nespausdino talentingų autorių, kurie nepamena savo bakalaurinių darbų.
Pikčiausia yra tai, kad paprasta žiema trunka tik tris, na, keturis mėnesius. O čia užsitęs dar porą metų. Arba, neduokdie, dar daugiau.
