Vienintelis dėl valstybei padarytos žalos teismuose persekiojamas buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, neteisėtai atleidęs Valstybės tarnybos departamento direktorių Osvaldą Šarmavičių.
Prokurorai iš eksministro siekia išieškoti beveik 16 tūkst. eurų kompensaciją už teismo į postą grąžinto O.Šarmavičiaus priverstines pravaikštas.
Kur kas didesnes sumas valstybei teko pakloti už kitus R.Palaičio sprendimus, kai buvo neteisėtai atleisti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas Vitalijus Gailius ir jo pavaduotojas Vytautas Giržadas.
Tačiau šiuo atveju viešąjį interesą privalantys apginti prokurorai jokio atkaklumo neparodė ir šimtatūkstantines kompensacijas atleistiems pareigūnams sumokėjo mokesčių mokėtojai.
Prokuratūra kol kas nepareikalavo ir Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus D.Jauniškio asmeninės atsakomybės dėl neteisėtai atleisto pavaldinio, kuris už priverstines atostogas teismuose iš valstybės prisiteisė daugiau kaip 13 tūkst. eurų.
Kodėl teisėsauga lipa tiesiog ant kulnų vienam posto netekusiam ministrui, bet yra atlaidi kitiems įstatymų nepaisantiems institucijų vadovams?
Iš prokuratūros atstovų nuskambėjęs atsakymas skamba tragikomiškai – esą jie galėjo nesuprasti darantys nusikaltimą.
Kitaip tariant, svarbių valstybės institucijų vadovai yra nepakaltinami.
Įžvelgė dvejopus standartus
Neteisėtas R.Palaičio sprendimas atleisti esą prastai pareigas atlikusį O.Šarmavičių valstybei atsiėjo per 60 tūkst. eurų.
Bet buvusio vidaus reikalų ministro piniginę prokurorai ėmė purtyti irgi tik paraginti Valstybės kontrolės.
R.Palaičiui pateiktą ieškinį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad biudžetui padarytą žalą privalo atlyginti pats buvęs ministras, tiesa, jos dydį gerokai sumažino, nes neįžvelgė tiesioginės tyčios.
Šio teismo sprendimu suabejojęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškinimo kreipėsi į Konstitucinį teismą (KT). Pastarojo sprendimas R.Palaičiui irgi nebuvo palankus.
„Žalą padarę valstybės pareigūnai, tarp jų ir ministrai, turi nustatyta tvarka atsakyti už savo veiksmus, dėl kurių atsirado žala“, – paskelbė KT.
Vis dėlto buvęs politikas nenuleidžia rankų ir grasina teisybės ieškoti Strasbūro teisme.
„Manau, tuomet elgiausi teisingai. Jei dabar pasikartotų tokia pat situacija, aš vėl atleisčiau savo pareigas sabotuojantį ir politikuojantį valstybės tarnautoją“, – po KT sprendimo kalbėjo R.Palaitis, priekaištavęs prokurorams, kad jie ėmėsi selektyvaus teisingumo.
Liesti direktoriaus nedrįso
Matyt, teisus jaučiasi ir VSD vadovas D.Jauniškis, kurio sprendimas iš pareigų atleisti šio departamento pareigūną Tomą Jakučionį mokesčių mokėtojams atsiėjo 13,5 tūkst. eurų.
Prieš metus darbo netekusiam saugumiečiui vadovybė turėjo priekaištų, esą jis nesilaikė draudimo vykdyti ūkinę ekonominę, komercinę ar individualią veiklą – energetikos sritį kuravęs T.Jakučionis nuomojo žemę saulės elektrinių statytojams.
Tačiau gegužės mėnesį Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad D.Jauniškio sprendimas buvo neteisėtas – pavaldiniui nuobauda paskirta praleidus senaties terminą (pažeidimai prisiminti po šešerių metų) ir pažeidžiant tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą.
Teismas sugrąžino T.Jakučionį į ankstesnes pareigas ir priteisė kompensaciją.
Bet šiuos pinigus atseikėjo ne D.Jauniškis, o iš mokesčių mokėtojų kišenės išlaikomas VSD.
Departamentas netgi nesvarstė galimybės pareikalauti iš direktoriaus atlyginti valstybei padarytą žalą.
Kodėl? VSD nesutiko to paaiškinti.
Prisiteisė už pravaikštas
Kiek anksčiau Vilniaus apygardos teismas neteisėtu pripažino ir sostinės savivaldybės sprendimą iš pareigų atleisti už investicijas ir turizmą atsakingos įstaigos „Go Vilnius“ vadovą Darių Udrį.
Jam už priverstines pravaikštas buvo priteista daugiau kaip 17 tūkst. eurų kompensacija, tačiau taip pat nebuvo girdėti, kad neteisėtą sprendimą priėmęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius būtų atvėręs savo piniginę.
Taip pat nebuvo pranešta, kad valstybei neteisėtais pareigūnų veiksmais padaryta žala būtų parūpusi prokurorams.
Įstatymus supranta savaip
Tačiau prokuratūra ginasi, kad priversti išieškoti žalą iš savo galiomis piktnaudžiaujančių valstybės tarnautojų ar politikų esą yra keblu.
Mat prokurorai į teismą gali eiti tik turėdami neginčijamų įrodymų, kad vadovai tai darė tyčia.
Generalinės prokuratūros atstovų teigimu, pareikalauti asmeninės materialinės atsakomybės iš neteisėtus sprendimus priėmusių vadovų galima tik tuo atveju, jeigu pastarieji žinojo ir suprato, kad elgiasi neteisėtai.
Bet esą nė vienas vadovas savo kaltės nepripažįsta.
Paprastai aiškinama, esą priimdami sprendimus vadovai kliovėsi teisininkų patarimais, o jie, kaip vėliau paaiškėja, kertasi su teismo nuomone.
„Kartais situacijos būna dviprasmės, o teismas tam ir yra, kad tartų galutinį žodį.
Nes jeigu vadovas viską žinotų ir visais atvejais būtų teisus, kam tada reikėtų teismo?
Juk dažnai būna ir taip: trys teisininkai, o nuomonės – penkios“, – kalbėjo Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė.
Negali visko aprėpti
Tačiau pati prokuratūra kažkodėl šiuo keliu neina ir beveik nesinaudoja galimybe kreiptis į teismą, kad jis tartų galutinį žodį: ar konkrečiu atveju valstybės tarnautojo ar politiko padaryta žala turi būti atlyginama iš jo ar iš valstybės kišenės?
Aiškindama teisėsaugos pasyvumą ginant viešąjį interesą E.Martinonienė tvirtino, kad iniciatyvą dėl žalos išieškojimo pirmiausia esą turi rodyti institucija, kuriai buvo padaryta žala, o ne prokurorai.
Pavyzdžiui, R.Palaičio atveju kompensaciją iš biudžeto O.Šarmavičiui išmokėjusi Vidaus reikalų ministerija atsisakė pretenzijų buvusiam vadovui.
Jokios iniciatyvos nerodo ir Valstybės saugumo departamentas.
„Jie nesikreipė dėl žalos išieškojimo iš neteisėtą sprendimą priėmusio asmens ir mes šio atvejo nesame nagrinėję“, – sakė E.Martinonienė.
Paklausta, ar šiuo atveju veiksmų ginant viešąjį interesą neturėtų imtis ir pati prokuratūra, jos atstovė pareiškė, esą atsisakyta sovietmečio praktikos tikrinti visus ir visada.
„Apskritai ta norma galioja, bet sužiūrėti visko – kas, kur, kada ir ką daro, – neįmanoma, todėl reaguojama ir vertinama tada, kai yra konkretus kreipimasis. Bet kiek tokių buvo?
Tik R.Palaičio atveju prokurorai įžvelgė pagrindą kreiptis į teismą dėl žalos išieškojimo iš konkretaus asmens“, – dėstė E.Martinonienė.
Valstybės kontrolė atsimušė į sieną
Valstybės kontrolė vien 2012–2014 metais teisėsaugos institucijoms perdavė penkiolikos jos atliktų auditų duomenis ir dokumentus apie galbūt pažeistą viešąjį interesą bei pareigūnų biudžetui padarytą žalą.
Net 12 atvejų buvo susiję su teismų neteisėtais pripažintais atleidimais ir dėl to biudžetui padaryta žala. Kontrolieriai apie šiuos atvejus pranešė Generalinei prokuratūrai.
Tačiau, anot Valstybės kontrolės Teisės skyriaus vedėjos Albinos Radzevičiūtės, siunčiama informacija neišnagrinėjama ir viešasis interesas lieka neapgintas.
„Atsakingi valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai arba nenustatomi, arba, nustačius tokius asmenis, tėra apsiribojama jų patraukimu tarnybinėn ar drausminėn, bet ne materialinėn atsakomybėn.
Paprastai argumentuojama, kad neįrodoma tokių pareigūnų asmeninė kaltė arba neteisėta veika“, – apgailestavo vedėja.
Dėl to Valstybės kontrolė daugybę kartų kreipėsi į Seimą ir kitas valdžios institucijas, siūlydama peržiūrėti galiojantį teisinį reglamentavimą.
Galiausiai tik šiais metais buvo priimtos griežtesnę materialinę pareigūnų atsakomybę numatančios Valstybės tarnybos įstatymo pataisos.
Teks papurtyti kišenes ir valdininkams
Nuo kitų metų sausio įsigaliosianti Seimo priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija numato daugiau galimybių regreso tvarką taikyti neteisėtais sprendimais žalą valstybei padariusiems tarnautojams.
Kaip aiškino Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto patarėja Lina Milonaitė, valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi įstaiga, o kai žala padaryta neteisėtais įstaigos vadovo veiksmais, jį į pareigas priėmęs asmuo turi regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.
Jeigu valstybės tarnautojas žalą padarė tyčia, valstybės ar savivaldybės institucija arba įstaiga į padariusį žalą valstybės tarnautoją turi tokio dydžio regreso teisę, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo.
Nuo atsakomybės turėtų būti sunkiau išsisukti ir kolegialios institucijos vadovams bei nariams – jie privalės solidariai atlyginti žalą, padarytą dėl institucijos sprendimų, priimtų pažeidžiant teisės aktus.
Nuo pareigos atlyginti žalą įstatymas atleis tik tuos asmenis, kurie balsavo prieš tokį sprendimą arba nedalyvavo jį priimant. Be to, kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovo ir nario atsistatydinimas ar atšaukimas iš pareigų neatleistų jų nuo padarytos dėl jų kaltės žalos atlyginimo.
Už draudimą pakloja tūkstančius
Kai kurios valstybės institucijos atrado būdą, kaip apsaugoti darbuotojus nuo materialinės atsakomybės, – įstaigų veikla apdraudžiama. Iš to naudos jau turėjo Susisiekimo ministerijai priklausanti Kelių direkcija.
Jei ne draudimas, šiai įstaigai būtų tekę iš biudžeto atlyginti žalą jau dėl antro neteisėto jos direktoriaus pavaduotojo Daivio Zabulionio atleidimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas jam už priverstines pravaikštas priteisė išmokėti 13,2 tūkst. eurų kompensaciją.
Kiek anksčiau teismas D.Zabulioniui jau buvo priteisęs 30 tūkst. eurų kompensaciją ir grąžinęs jį į pareigas, kurių jis neteko dėl esą neskaidrių ryšių su koncerno „MG Baltic“ ir bendrovės „Kauno tiltai“ vadovais.
Direkcijos patirtus nuostolius padengė draudimo bendrovė „BTA Baltic“. Skelbiama, jog tokia draudimo sutartis įstaigai atsieina 25 tūkst. eurų per metus.
„Palikus tą darbuotoją žala galėjo būti daug didesnė. Todėl vertinant valstybės mastu viskas padaryta gerai“, – problemų dėl brangiai valstybei kainuojančių klaidų neįžvelgė susisiekimo ministras Rokas Masiulis.
