Prezidentu būti sieksiantis A. Juozaitis istorine klaida vadina V. Landsbergį

Vienas ryškiausių Sąjūdžio šauklių Arvydas Juozaitis pirmadienį Biržų pilyje paskelbs, kad kitąmet sieks tapti Lietuvos prezidentu. Daug metų politikoje nedalyvavęs filosofas vėl ners į jos vandenis.

 A.Juozaitis.
 A.Juozaitis.
A.Juozaitis: „Atėjo laikas, kurio nesitikėjau sulaukti: Lietuva sparčiai senka.“<br>G.Šiupario nuotr.
A.Juozaitis: „Atėjo laikas, kurio nesitikėjau sulaukti: Lietuva sparčiai senka.“<br>G.Šiupario nuotr.
A.Juozaitis su sutuoktine Oksana augina 10 metų dukterį ir 3 metų sūnų.
A.Juozaitis su sutuoktine Oksana augina 10 metų dukterį ir 3 metų sūnų.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Sep 15, 2018, 9:20 AM, atnaujinta Sep 16, 2018, 11:28 AM

– Toks jūsų sprendimas po ilgos tylos daug kam netikėtas. Kodėl jį priėmėte? – „Lietuvos rytas“ paklausė 62 metų A.Juozaičio.

– Atėjo toks laikas, kurio nesitikėjau sulauksiąs, – Lietuva sparčiai senka. O ką daro politinis elitas? Net gimstamumo skatinimo programos neparengė.

Partijos tiek užako savyje, kad „sprendžia iš esmės“ tik globalines, bet ne Lietuvos išlikimo problemas. Žinoma, tas elitas bandys mane ėsti. Pažiūrėsime, ar būsiu jam skanus.

– 1988 metais jūs vienas pirmųjų įvertinote okupuotos Lietuvos politinę situaciją. Tada kėlėte, dabar vos nelaidojate. Lyg ir vėl skatindamas jos politinį, tautinį uždarumą, atsiribojimą nuo ES ir NATO? Kokiu Lietuvos prezidentu jūs ketinate būti?

– Tai yra vienas mitų apie mane. Man norima įpiršti tokią poziciją. Politikoje dažnai įperšamos mintys, žodžiai, kurių nepasakai, ir net cituojama.

Taip, aš teigiu – Lietuvoje turi būti vien valstybinės lietuviškos mokyklos. Nes mano ideologija – lietuvių kalba yra šventas reikalas, ji yra valstybės sienos.

Savo programoje pasakiau – pirmiausia lietuvių kalba, o tik po to visos kitos. Bet jokio Lietuvos atsiribojimo aš neskatinu. Mano tezė – Tėvynių Europa.

Garsusis prancūzas Jeanas Paulis Sartre’as 1965 metais pasakė Justinui Marcinkevičiui: „Rašykite didžiosiomis kalbomis ir būsite žinomas visame pasaulyje.“

Po to Just.Marcinkevičius parašė savąjį „Mindaugą“. Sakoma, kad tuo jis kovojo su sovietizmu. Bet pirmoji jo reakcija buvo atsakas J.P.Sartre’ui.

– 1988 ir 2018 metų Lietuva. Palyginkite ją.

– Tada kylanti Lietuva, dabar – besileidžianti. Jei būtum palikęs Lietuvą ir iš kur nors grįžęs, sakytum: kas nutiko, ką jūs padarėte su šalimi?!

– Bet jūs pats pasitraukėte iš politikos ir nusišalinote nuo jaunos nepriklausomos Lietuvos kūrimo 1991 metais. Kodėl? Ir ar turite teisę po to taip kalbėti?

– Aš pasirinkau laisvę kurti.

– Tai nebuvo jūsų asmeninė istorinė klaida?

– Istorinė klaida – Vytauto Landsbergio išrinkimas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. O į mano lūpas beveik 30 metų kišama, ką oponentai patys norėjo girdėti, – esą istorine klaida laikiau Nepriklausomybės paskelbimą. Absurdas.

Pasirinkau politinę savižudybę dėl to, kad taip, kas nutiko po Nepriklausomybės paskelbimo, politikoje nesielgiama.

Nesuradau palaikymo iš Algirdo Brazausko komandos, išskyrus tai, kad po 11 metų pakvietė dirbti patarėju. Nebuvau reikalingas ir dešiniesiems.

– Kodėl? Juk buvote ryškiausias Nepriklausomybės šauklys. Revoliucija suryja savo vaikus?

– Matyt, kad taip. Todėl, kad jie visi buvo verti tiktai patys savęs. Kas pasirengęs tapti žandaru, tas ir tampa.

– Bet dauguma Sąjūdžio narių tapo signatarais. Ir jūsų kolegos filosofai. Jūsų tarp jų nebuvo. Nėra jūsų parašo ant Nepriklausomybės Akto, nors vienas pirmųjų apie jį prakalbote. Kodėl?

– Romualdas Ozolas, Bronislovas Kuzmickas negalėjo pasitraukti. Jie jau buvo tapę tikrais politikais, jiems jau buvo 50 metų. Man – tik 33-eji. Troškau kūrybos. Aš padariau tą žingsnį sąmoningai.

Tuo metu komunistai skelbėsi opozicija. Reikėjo pradėti formuoti normalią opoziciją, kad būtų politinė struktūra, juk negali būti vienvaldė sąjūdininkų partija.

Kūriau liberalų partiją, Lietuvos ateities forumą, kur suėjo Sąjūdžio likučiai, prisidėjo ir LDDP, kuri viena bijojo pasiskelbti opozicija, nes jiems daužė langus, bombikes mėtė.

Mano kurta opozicija laimėjo Seimo rinkimus 1992 metais, atėjo 70 deputatų, nors būtų užtekę ir 50-ies.

Laimėjo todėl, kad perlenkė lazdą V.Landsbergio kompanija, kuri kėlė jį prezidentu. Tada būtų buvusi Aliaksandro Lukašenkos Lietuva be opozicijos. Dabar jau galiu pasakyti – kovojome prieš A.Lukašenkos Lietuvą.

– Bet Dalia Grybauskaitė, išrinkta prezidente, kaip vieną pirmųjų užsienio svečių pasikvietė būtent A.Lukašenką. Paradoksas, kaip sukasi istorijos vėtrungės? Po laimėtų rinkimų jūs vis tiek nuo visko pasitraukėte, kaip sakoma, stovėjote po medžiu, kai Lietuvoje vyko svarbios permainos. Išjudinote, prikėlėte Lietuvą – ir į krūmus?

– Aš rašiau publicistiką...

– Tai ne tas pat. Ne visi žmonės skaitė jūsų romanus, publicistiką, jie laukė, bet neišgirdo gyvo jūsų žodžio, vertinimų, kritikos. Jūsų daug metų lyg ir nebuvo, ypač kai dirbote Kaliningrade, Rygoje, Klaipėdoje. Užsidarėte savo kultūriniame bokšte. Išnykote iš politinės visuomeninės erdvės. Negi nematėte, kaip žlunga žmonių idealai? Pradeda išsivaikščioti Lietuva. Diagnozuoti lengva, bet jūs nieko nesiėmėte daryti.

– Taip, suprantu, žmonės norėjo politikos, iš kurios pasitraukiau. Tačiau Lietuvoje vyko procesai, kurių negalėjau stabdyti, – stojimas į ES, NATO.

Aš buvau su dauguma. Jei širdy būčiau buvęs labai prieš, būčiau rėkęs. Kas galėjo būti atsvara tiems procesams? Niekas.

– Jūs – Lietuvoje gerbiamas intelektualas, filosofas, asmenybė. Būtumėte puikus širdžių prezidentas. Bet ar to užtenka pristabdyti arba pasukti kita linkme tą traukinį, kuriuo dabar juda Lietuva? Su jos turiniu, vidiniais, niekaip nesuvaldomais procesais – emigracija, korupcija, nešvaria politika. Jūs skelbiate moralią, humanistišką politiką. Mūsų tėvų svajonę. Ar to pakaks? Dauguma žmonių juk jau įprato prie griežto prezidentės vadovavimo stiliaus, net tam tikros autokratijos, kitaip sakant, prie botago.

– Tai, vadinasi, viskas buvo veltui? Apie ką svajojome, ką kūrėme? Mes belyčiai, dvikalbiai... Tai juokinga ir net niekinga.

Patikėkite, man pakanka griežtumo. Nepabūgsiu visais požiūriais išsigimėlių pavadinti išsigimėliais. Tai kas čia bus švelnaus?

– Ką turite galvoje?

– Kol kas aš šito neįvardiju. Bet netgi dalis tų, kurie dabar Seime, nusipelno to žodžio.

Matau, ką išdarinėja partijos lyderis Gabrielius Landsbergis. Tai yra košmaras. Jis išdrįsta savo kolegas Seime pavadinti fašistais, fašistuojančia dauguma.

Tai ne mano tušti žodžiai. Vaizdo įrašai iš Seimo yra internete, visi gali pamatyti.

Tokiais apibūdinimais Seimo posėdžiuose leidžia sau švaistytis ir Rasa Juknevičienė. Štai jos žodžiai apie kitos partijos kolegas: „Kaip ta „zadanije“ atėjo iki tos fašistuojančios daugumos?“

G.Landsbergis, išgirdęs Antano Vinkaus apgailestavimą, kad Seime taip apibūdinami kolegos iš kairiosios pusės, metė repliką: „Gerbiamas ambasadoriau, labai apgailestauju, kad jūs pasirinkote ir esate fašistuojančioje pusėje. Tai jūsų pasirinkimas.“ Iki ko Seime nueita?

Šitaip kalbantiems iš Seimo tribūnos galiu pasakyti – jūs išsigimėliai, tokią leksiką vartojantys Seime. Su tokia terminologija tie žmonės Seimą daro išsigimusį. Tai kvepėtų net Baudžiamuoju kodeksu. Jau peržengta riba.

– Čekoslovakijos pirmuoju prezidentu buvo išrinktas taip pat filosofas, poetas, dramaturgas, 1989 metais vadovavęs Aksominei revoliucijai ir ją įkvėpęs Vaclavas Havelas. Tačiau po trejų metų politinių jėgų jis buvo priverstas atsistatydinti. Ar jūsų nelauktų toks likimas, jei būtumėte išrinktas? Juk su opozicija dirbti jums, matyt, būtų nelengva.

– Negaliu žinoti, kiekvienas turi savo likimą. Istorija tokių pavyzdžių turi nemažai.

V.Landsbergį laikau politinio nešvarumo skatintoju, tad vienu svarbių prezidento bruožų aš laikau nekerštingumą. Tuo vadovaučiausi dirbdamas.

– Gal ir mūsų tautos laukia nelinksmas likimas? Pats rašėte knygoje „Tėvynės tuštėjimo metas“, kad „kito Lietuvos šimtmečio mes gal ir nebešvęsime, o pabėgėlių minios mus gal ir palaidos“.

– Tai buvo be klaustuko? Jei taip, tai šis teiginys teigiamas su ašara balse. Jei mes nemokėsime pasipriešinti, apsiginti, iš tikrųjų gali taip nutikti.

Dabar šnekama apie dviejų greičių Europą. Pirmu greičiu ji bus islamizuota, afrikanizuota.

O gal mūsų likimas likti ta Europos dalimi, kuri nebus islamizuota? Galima tą greitį sustabdyti, jei Lietuvoje mes pažadinsime viltį, kad čia reikia gyventi ir gimdyti.

Tam reikalingas moralinis autoritetas, apie kurį jūs užsimenate, ir čia yra jo galia. Pažadinti viltį.

Aš turiu keturis vaikus ir esu dėkingas abiem savo moterims – buvusiai ir esamai žmonoms. Vaikai turi įdiegtas vertybes, aš jais galiu didžiuotis ir kaip jaunaisiais Lietuvos piliečiais.

– Prezidentui turi rūpėti ir šalies ekonominė, užsienio politika.

– Taip, ir ji bus labai stipri, nes turiu labai kvalifikuotą komandą, o ji dar bursis ir bursis. Šitaip galiu atsakyti tiems, kurie mano, kad aš tik humanitaras ir idealistas.

– Jūs į rinkimus eisite nepalaikomas jokios partijos?

– Taip. Tai bus sambūris „Lietuva yra čia“. Valdą Adamkų rėmė taip pat antras Vilniaus „Santaros-Šviesos“ sambūris. Jis laimėjo.

– Bet prie jūsų linkę šlietis ir vadinamieji superpatriotai, kuriems nesvetimas šūkis „Lietuva lietuviams“, ir įvairių sąmokslų kūrėjai, ir mistikai. Gana marga publika. Jie kels ir savo reikalavimus.

– Jų savo komandoje nematau.

– Tačiau kas jus rems? Politikams jūs neparankus, valdantiesiems tuo labiau pavojingas, verslo elitui – taip pat, tautinėms mažumoms dėl jūsų skelbiamos Lietuvos idėjos, lietuviškų mokyklų taip pat būsite nepriimtinas. Kas tada liks? Grupė žmonių, kuriems dar svarbios dvasinės humanistinės vertybės. Ar jų daug?

– Kodėl taip manote? Man tenka lankytis ne vienoje didelėje lietuviško kapitalo įmonėje – jie nori remti mane. Manote, manęs nerems Lietuvos miškai? Sporto visuomenė? Jaunimas? Tai didelės jėgos, didžiulis nacionalinis turtas.

Man smagu žiūrėti, kaip strėlės šaudomos pro šalį. Man net nereikia gintis. Užtenka pakelti tik skydą. Arba pasitraukti į šoną nuo sniego griūties. Aš sportininkas, žinau. Juokauju, žinoma.

– Jūs nebijosite pasipriešinti tų superpatriotų ir kitos margos publikos reikalavimams? Nes jie juos kels, galbūt net kraštutinius, nesuderinamus su jūsų nuostatomis, ir lauks jūsų palaikymo.

– Aš nevadinčiau jų superpatriotais. Žmonės tiek daug yra sudėję į Lietuvą, ir, jei dabar perlenkia, tai nėra nuodėmė. Jiems skauda.

Antra – vadinti juos kvailiais nedora. Jie turės suprasti, kad pasaulis neapverčiamas vienu ypu, tam reikia mažiausiai vienos kadencijos. Mes tai ir darysime.

– Užsienio politika – prezidento rankose. Jūsų žodžiai Seime: „Užtenka kalbėti apie globalizaciją. Reikia baigti tuos kliedesius.“ Tai jūs vis dėlto prieš globalizaciją? Ar vaisinga būtų tokia Lietuvos užsienio politika?

– Didžioji globalizacija yra įvykusi. Tai krikščionybė. Duok Dieve, ją išsaugoti.

– Tada priminsiu dar vieną netikėtą ir šokiruojantį jūsų teiginį: „Sąjūdžio didžiausias netikėtumas yra pralaimėjimas. Liko sapnų pieva, bet viską užgožia tėvynės tuštėjimas.“ Tuštėjimą laikote tuo pralaimėjimu? Pradėtumėte savo, kaip prezidento, veiklą pralaimėjusioje Lietuvoje?

– Taip, būtent tai turėjau galvoje. Ištuštėjimą. Tai kam išsivadavome? To tikrai nesitikėjome.

– Tai kur buvo padaryta ta istorinė klaida, kas yra tos didžiulės, gąsdinančios emigracijos variklis? Juk ne tik ekonominis motyvas?

– Per visus sovietinius metus mus laikė dėžutėje ir niekur neleido išvažiuoti. Ir mums įkalė, kad laisvė yra išvažiuoti.

Tai buvo į mūsų sąmonę įsūdyta nuo vaikystės. Uždarymai, draudimai žeidė mūsų orumą. O dabar mes savo „orumą“ pademonstruosime išvažiuodami. Kur tik norime.

Mano mama buvo didžiulė patriotė. Bet ir ji man, dar vaikui, sakė: „Jei Lietuva būtų laisva, tu studijuotum Londone.“

Man tiesiog kvapą užgniauždavo. Londone! Ir su tokiomis nuostatomis mes išėjome į laisvę.

– Bet ar mes, lietuviai, patys neturime susinaikinimo geno? Esame labai pikti. Linkę kabinti etiketes, fašisto etiketę net Seime. Esame nepakantūs kitaip mąstančiam, galime perkąsti gerklę dėl žemės pėdos. Skųsti vieni kitus, net savo patriotus apšaukti kolaborantais, žydšaudžiais, ir tuoj atsiras tam pritariančių. Iš kur tas pyktis?

– Tai yra vergo pyktis. Ir jo klausimas: „O ką mes darysime nugalėję?“ To klausė ir nugalėję Spartako kariai. Jiems buvo atsakyta – užimkime patricijų vietas. Ir su vergo patirtimi mes būsime dar žiauresni už buvusius ponus.

Štai čia ir yra lietuvių susinaikinimo instinktas.

Kitas dalykas – mes turime ir užprogramuotą susimaišymo, ištirpimo geną.

Ištirpimas lenkų kultūroje istoriškai buvo vertinamas kaip pakilimas socialiniu laipteliu. Vasališkas santykis su Lenkija, nusilenkimas.

Šis jausmas mums taip pat buvo įsūdytas. Ir tik Vilniaus praradimas privertė atsimerkti.

– Turbūt sutiksite, kad politika nėra pats švariausias dalykas. Daug politinių intrigų, nedorų sandorių. Nebijote, kad tokia upė purvo purslais apipils ir jus, jūsų šeimą? Kentės net vaikai, nes būtumėte Lietuvoje pirmasis prezidentas, turintis mažų vaikų.

– Bet V.Adamkaus neužpylė, nors pylė, V.Adamkus nieko viešai nėra įžeidęs.

Ar įmanoma išgirsti iš jo lūpų tai, ką sako abu Landsbergiai?

Juk V.Landsbergis teoriškai legalizavo tą fašisto sąvoką, o tai dabar perėmė ir jo anūkas. Jam aplink buvo fašistai ir fašistuojantys Kremliaus agentai.

V.Adamkus yra man moralinis autoritetas, nepaisant to, kad aš balsavau prieš jį. Bet kai jis laimėjo, ėjau švęsti pergalės pas Algimantą Baltakį, kėlėme taureles gero konjako. Džiaugiausi.

– Ar jūs įsivaizduojate, kad su šeima tektų gyventi Turniškių rezidencijoje, o vaikus suptų apsaugos vyrai? Jiems tektų didžiulis krūvis.

– Pirmiausia pasakysiu, kai mano amžiaus turėti mažų vaikų yra didžiulis džiaugsmas. Visiems išsiskyrusiems vyrams palinkėčiau – vėl kurkite šeimas ir auginkite vaikus, nes jie yra Lietuvos turtas.

Mano vaikams Ulei Uljanai 10 metų, Gediminui – 3-eji. Man tai didžiulis energijos šaltinis.

– Jums. O jiems?

– Jie turi idealią mamą. Mano žmonos Oksanos charakteris labai įdomus, moteriškas. Ji taip moka apsiginti nuo purvo, kad čia pat pamiršta, jog tas ar anas žmogus ją dergė.

Man net būna keista. „Pamiršau“, – atsako. Ir tai labai padės.

Būna, kad aš labai griežtai jai ką nors įrodinėju ir matau, kaip ji visą ugnį moka nukreipti į šalį. Lyg žaibolaidis.

Todėl vaikus jai bus labai lengva apsaugoti. Aišku, jie gali patirti problemų viešumoje, mokykloje. Bet čia jau nieko nepadarysi.

– Jūsų žmona yra rusė. Ar čia nebus jūsų silpnoji vieta?

– Ji ne rusė. Ji „litvinka“, gudė. Neturi nė lašo rusiško kraujo. Aišku, ta korta bus išmesta.

– Pokalbio pradžioje pajuokavote, kad jūsų žmona niekada nebus pirmoji valstybės ponia. Kodėl?

– Nebus ponia. Jos pašaukimas – būti motina ir žmona. Rinkėjai renka prezidentą, o ne jo žmoną.

Tie, kurie renka jo žmoną, yra pažeisti. Arba jiems rūpi ne valstybės reikalai, o įvaizdis.

Aš nenoriu, kad būčiau įvaizdis, o mano žmona – to įvaizdžio dalis. Taip nebus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.