Yra skulptūrinis suolelis, jo atminimui skirtas, atsakiau. Įkvėpiau oro pradėti aiškinti, kas buvo A.Sacharovas, bet pašnekovas neleido įsibėgėti. Aš žinau, kas buvo šis asmuo, mandagiai pertraukė pašnekovas, mane domina, kuo jis susijęs su Lietuva, jeigu nesusijęs, irgi nekeista, nes pasaulinio garso žmogų gali paminėti ir tos šalys, apie kurias gal mažai ir girdėjęs buvo.
Priminiau Rusijos disidentinį judėjimą ir Lietuvos sąsajas su juo. Paminėjau moralinę A.Sacharovo paramą Lietuvos pastangoms siekiant istorinės tiesos ir eiti savarankišku, nepriklausomu keliu.
Aha, buvau primiršęs, atsiprašė maždaug šešių dešimčių metų smalsuolis, kita vertus, aš dar galiu prisiminti, o jaunas žmogus, nepamatęs į akis krintančio kad ir labai trumpo paaiškinimo, aklai ir praeis. Be to, tokiai didžiai asmenybei pagerbti dabar tai nėra labai estetiška vieta. Kaip parašyta internete, aikštėje telpa 500 automobilių.
Iškart pasakau: nieko nekritikuoju. Sprendimas skirti aikštę asmeniui, turėjusiam didžiulę įtaką mums gerai žinomos pasaulio dalies istorijos eigai, yra teisingas. Bet dabartinė aikštės išvaizda, sutinku su praeiviu, neatitinka minimos asmenybės dydžio. Gal perkelti į jaukesnę Vilniaus vietą?
Galvodamas apie sutiktą svečią ar turistą prisiminiau keletą poleminių straipsnių apie „įamžinimo“ politiką, aikštes ir skverus. Gink Dieve, nenoriu lįsti į beviltiškų diskusijų brūzgynus.
Vis dėlto pašnekovas prie Spaudos rūmų suformulavo ne vieną klausimą: ar užtenka tik dėmesio norimam pagerbti asmeniui ar istoriniam įvykiui; kaip tas dėmesys ateityje atrodys; ar įamžinamas asmuo ar kas kita yra kuo nors susijęs su Lietuva; pagaliau ar ta sąsaja reikšminga?
Lietuva mėgsta iškilmingus, jaudinančius įamžinimus, bet greitai, ypač jei įvardyta gatvė, skveras ar lenta yra toliau nuo akių, ta vieta pamirštama ir net apleidžiama. Ginčijamasi, kam ką priklauso prižiūrėti. O jeigu dar į reikšminga tapusią vietą pajuda naujos statybos, tos vietos gali ir neberasti.
Antai yra S.Konarskio gatvė. Judri, sutvarkyta. O štai akmeniu pažymėta vieta, kur iškili istorinė asmenybė buvo nužudyta, apšepusi, dėl besiplečiančių statinių gal ir pasmerkta išnykti, nors yra S.Konarskio vidurinė mokykla, kuriai ir derėtų bent akmenį nuvalyti ar gėlių pasodinti. Neseniai girdėjau diskusiją, kas turėtų prižiūrėti perlaidotų istorinių asmenybių kapus.
Peržvelgęs Vilniaus žemėlapį gal ir rasčiau gatvių pavadinimų, skirtų asmenims, kurių vaidmens Lietuvos istorijai, politikai ar kultūrai nežinočiau. Atsispindi visi istoriniai laikotarpiai. Tačiau pamažu artėja metas, kai vienaip ar kitaip reikės įamžinti ir laikotarpį, susijusį su nepriklausomybės atkūrimu ar net politinėmis aktualijomis.
Konkretus pavyzdys – Rusijoje nužudyto jauno politiko B.Nemcovo skveras. Vieta ne tik prisiminti ir pagerbti talentingą, principingą asmenybę, galėjusią Rusijoje suvaidinti telkiantį visuomenę vaidmenį, bet ir aikštelė protestuoti. Tuo tikslu priešais Rusijos ambasadą ir numatyta.
Jeigu tektų atsakyti į turisto klausimą, kiek B.Nemcovo politinė veikla yra susijusi su Lietuva, galima atsakyti, kad jis kelis kartus lankėsi Lietuvoje, gyrė ją ir net planavo pasiprašyti politinio prieglobsčio. Jei ne įkvepianti B.Nemcovo kova, kažin ar to užtektų atidaryti jo skverą. Panašiai B.Nemcovas pagerbtas ir Vašingtone.
Ukrainos kino režisieriui O.Sencovui, kovojančiam prieš Krymo okupaciją ir kalinamam Rusijoje kaltinant „terorizmu“, Paryžiuje ruošiamasi suteikti miesto garbės piliečio vardą ir net rengiamasi pristatyti Nobelio taikos premijai gauti.
Nenoriu spėlioti, ar bus O.Sencovo skveras Vilniuje. Jeigu būtų toks pasiūlymas, pritarčiau, bet mintyse apgailestaučiau, kad yra daug svetimšalių, nusipelniusių Lietuvai, bet mes jų deramai dar neįvertinome.
Viena ryškių asmenybių, kuriai Lietuva skolinga ne proginiu prisiminimu, – garsus Rusijos istorikas Jurijus Afanasjevas (1934-2015).
Šis inteligentiškas, santūrus, išmintingas mokslininkas buvo šalia mūsų politikų nuo pat Sąjūdžio pradžios, prisidėjo giliomis istorinėmis žiniomis atkuriant tiesą, moraline parama Lietuvai siekiant išsivaduoti iš imperijos gniaužtų, asmeniniu dalyvavimu sunkiausiais atkuriamos nepriklausomybės momentais.
Jis kalbėjo Sąjūdžio mitinguose Vingio parke. Iki paskutinės minutės kovojo už demokratinę Rusiją, buvo jos patriotas. Ragino politikus, nesutinkančius su Kremliaus valdžia, dirbti savo tėvynėje, su jos žmonėmis, neieškoti užuovėjos Paryžiuje, Londone ar kur kitur.
Kas jau kas, bet šis žmogus tikrai yra nusipelnęs Lietuvos sostinėje ir skvero, ir gatvės. Ir nebūtinai prieš Rusijos ambasados pastatą. Parašiau, nors žinau, kad niekas to nedarys. Viešųjų ryšių, kurie valdo Lietuvą, supratimu, – neskamba. Nebent Lietuvos istorikai ką nors originalaus sugalvotų.
Noriu pasiūlyti štai ką: nelaukiant, kol pritils informacinių karų būgnai, ramioje, nuo industrijos plėtros apsaugotoje Vilniaus vietoje įkurti Lietuvos draugų Rusijoje aikštę ir namus, kuriuose įvairia forma atsirastų vietos prisiminti ir A.Sacharovą, ir J.Afanasjevą, ir buvusius ar esamus disidentus, ir žmones, kurie gabeno Sąjūdžio spaudą į Rusiją, Sąjūdžio pavyzdžiu susikūrusį Leningrado liaudies frontą, iki šių dienų likusius Lietuvos draugus Maskvoje, politikus, menininkus, mokslininkus. Ir taip pademonstruoti, kad tarp civilizuotų žmonių bendravimo nėra raudonų linijų.
