Pats P.Gražulis vis dar tvirtai įsitikinęs, kad jis – pats geriausias kandidatas dirbti Žmogaus teisių komitete.
„Aš – ne kamuolys, manęs nespardys“, – teigia politikas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir P.Gražulio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Pone Gražuli, kaip jums pastaruoju metu sekasi?
– Puikiai. Matot, kai kovoju už teisybę, reikia tikėtis tam tikros atakos. Ar tie Seimo nariai, konservatoriai ir liberalai, kurie atsisakė dalyvauti komitete – jūs puikiai žinote, kad yra Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, taip pat Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimas, kad Lietuva pažeidė prezidento Rolando Pakso teises ir jau 10 metų neatstato. Jie nė vienas nebalsavo, kad būtų įgyvendintas žmogaus teisių sprendimas.
– Prie ko čia jūsų asmuo?
– Palaukit. Jeigu jie gerbia Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, įvairiausias žmogaus teisių konvencijas, kodėl jie nebalsuoja, o pasisako prieš, kad būtų atstatytos žmogaus teisės R.Paksui.
– Pone Gražuli, iš pastaruoju metu viešoje erdvėje vykstančių diskusijų susidaro įspūdis, kad jūs esate lyg rakštis vienoje vietoje, kurio niekas nenori matyti ir kartu dirbti. Kodėl jūs taip įsikibęs laikotės savo nuomonės?
– Aš jos ir laikysiuosi toliau. Man tos peticijos nelabai svarbios. 1987 m. prie A.Mickevičiaus paminklo mes surengėme piketą, smerkiantį Molotovo-Ribentropo paktą ir Lietuvos okupaciją. Tarybinė liaudis tarybiniuose kolektyvuose tada pasmerkė mus ir surinko arti pusės milijono parašų. Bet aš turėjau savo poziciją, kad Lietuva okupuota ir ją gyniau. Dėl mano buvimo komitete – vienintelis Seimo narys turiu didžiausią teisę būti Žmogaus teisių komitete.
– Moralinę?
– Taip. Kai Sovietų Sąjungoje įsikūrė Helsinkio grupės, kurių pagrindinis tikslas buvo ginti žmogaus teises, Lietuvoje įkūrėjas Viktoras Petkus, aš taip pat įsijungiau į Helsinkio grupės darbą. Ir visi Helsinkio grupės nariai buvo įkalinti, ištremti – visi nukentėjo – taip pat ir aš buvau įkalintas. Nemėgo manęs ana sistema, nemėgsta ir šita sistema. Bet ačiū Dievui, kad dabar siūlo mane tik išnešti, bet ne pasodinti. Sovietmečiu pasodino.
– Nežinau, kaip su tokiomis pažiūromis atsiradote toje grupėje – gal sovietiniais laikais jos buvo kitokios. Bet mes kalbame ne apie laikotarpį prieš 30 metų, o apie dabar. Apie jūsų dabartinį elgesį, pasisakymus, įvairiausius veiksmus Seime, požiūrį į moteris, abortus, homoseksualius asmenis. Visa tai yra žmogaus teisės. Kaip jūs dirbtumėte komitete, kai iš principo viskam prieštaraujate?
– Aš vadovaujuosi savo sąžine ir krikščionišku mokymu. Taip, kaip homoseksualizmas, pedofilija, nekrofilija...
– Jūs lyginate homoseksualizmą su pedofilija ir nekrofilija?
– Čia socialiniai iškrypimai. Kur riba? Kur toleruosime ir kur netoleruosime? Čia yra žmogaus problema, ją reikia gydyti, ištiesti pagalbos ranką. Aš net siūlysiu, kad būtų ne prievartinis, bet nemokamas gydymas. Yra tikrai nemažai žmonių pasveikusių, sugrįžusių į šeimą, susilaukusių vaikų. Jie nelaimingi. Ir aš sakau jaunimui: mielas jaunime, nepatekite į homoseksualios aplinkos įtaką, tegul jie jūsų nesuklaidina. Tai yra blogis, su kuriuo reikia kovoti, o ne skatinti.
– Jūs ne į tą komitetą pataikėte, pone Gražuli.
– Tai ne jums vien spręsti. Aš gyniau žmogaus teises dar sovietmečiu.
– Kas yra žmogaus teisės anot jūsų?
– Sako, tie žmonės pataikavo sovietinei sistemai.
– Kurie žmonės?
– Kurie rinko prieš mane parašus. O čia jų vaikai arba gal anūkai. Arba galima dar ir taip teigti: yra identifikuojama, kiek yra homoseksualių asmenų Lietuvoje.
– 16 tūkst. pasirašiusių, jūsų manymu?
– Galbūt, ten ir aš esu, gal du kartus pasirašęs. Aš pažiūrėjau, ten yra daugybė užsienietiškų parašų. Ten irgi yra fikcija.
– Jums visiškai nerūpi ši nuomonė? Priminkite man kokį nors atvejį Lietuvos politikos istorijoje, kada prieš Seimo narį būtų pasirašyta peticija, surinkta tiek parašų, kada kiti Seimo nariai nenorėtų dirbti tame pačiame komitete su konkrečiu parlamentaru.
– Jeigu tik 16 tūkst., tai visi kiti mane remia, kurie nepasirašė.
– Jūs teigiate, kad niekas kitas nenusipelno dirbti Žmogaus teisių komitete kaip jūs.
– Taip. Dėl mano praeities, aš dėl to nukentėjęs, esu kalėjęs. Anksčiau buvo sovietinė sistema, dabar europinė sistema. Jūs man atsakykite. Ar žmogus demokratinėje valstybėje turi teisę turėti savo nuomonę, ją ginti? Lygtai Konstitucijoje taip kalbama. O šiandien, pasirodo, negali. Jeigu tu turi kitokią nuomonę į gėjus, jų santuokas, vienalytes santuokas, tai tu jau esi pasmerktas. Kaip sovietmetyje.
– Ką jūs tame komitete gintumėte, pone Gražuli?
– Šeimą. Taigi Konstitucijoje yra aiškiai pasakyta, kad mūsų valstybės pagrindas ir valstybė gina šeimą, o ne propaguoja homoseksualius santykius. Taip, yra daug platesnės funkcijos, bet vienas iš klausimų yra šitas.
– Jums reiktų balsuoti dėl įvairiausių klausimų.
– Ir balsuočiau. Ir Seime reikia balsuoti dėl įvairiausių klausimų, ir pasisakau, balsuoju.
– Tai jūs dirbkite Seime, bet nepretenduokite į komitetą, kuris absoliučiai kertasi su jūsų įsitikinimais.
– Sovietmečiu mane už tai sodino, kad kirtosi mano idėjos.
– Grįžkite iš to sovietmečio, pone Gražuli.
– Čia tas pats. Dabar irgi užvaldyta Lietuva homoseksualių asmenų, jie dabar išsibraukė savo ligas iš ligų sąrašų, o mokslininkai kalba, kad tai yra liga. Kad homoseksualo geno nerasta.
– Kiek reikia užsimerkti ir nematyti, kad su jumis nenori bendrauti, dirbti ir elementariai jūsų negerbia, pone Gražuli?
– Tai ačiū Dievui, kad konservatoriai ir liberalai negerbia. Man pagarbos niekada nereikėjo ir aš neprašiau tos pagarbos. Bet kad už tiesą, už savo vertybes žmogus nuolatos turi kentėti, turi būti terorizuojamas – tai yra faktas.
– Seimo pirmininkas jums siūlo eiti dirbti į Kultūros komitetą. Netinka jums toks variantas?
– Aš dirbau Audito komitete. Kadangi taip atsitiko, kad ir Mišrios Seimo narių grupės narė Aušra Maldeikienė, ir aš buvome du ir pagal kvotą reikėjo kažkuriam išeiti. Supratau, kad A.Maldeikienė yra ekonomistė, moteris – užleidau. Man Seimo pirmininkas sako: eik į Žmogaus teisių komitetą. Pagalvojau – tikrai, pagal savo gyvenimo istoriją, nes nuolat gyniau žmogaus teises, aš ten tinkamiausias. Ir aš sutikau ten dalyvauti.
Dar labai įdomu, ką Seimo pirmoji vicepirmininkė man pasakė – seniūnų sueigoje vienbalsiai buvo pritarta. O dabar. Aš – ne kamuolys, manęs nespardys. Aš tikrai pasakysiu savo poziciją, nuomonę, kad tikrai lieku Žmogaus teisių komitete, bet Seimas priims sprendimą. Ir aš tikrai nepasiduosiu konservatorių provokacijoms, intrigoms, kaltinimams. Apie konservatorius – jie monsinjorą A.Svarinską išmetė iš sąjūdžio, o šiandien lekia, jį baisiausiai gerbia. Veidmainiai jie yra. Jie prisidengia kilniais žmonėmis, o kai jie gyveno čia ir dirbo, jų darbai ir veiksmai nesutapo.
– Kaip, jei ne veidmainiavimu, galima pavadinti jūsų paties elgesį, kai jūs kovojote, pasisakėte prieš abortus, o savo nesantuokinio vaiko motinai pasiūlėte pasidaryti abortą? Čia ne dviveidystė?
– Aš už šitą savo veiksmą jau atsiprašiau. Žmogiška klysti, nuodėmėje pasilikti velniška. Tikrai nesakau, kad tai yra gėris, bet nesakau, kad gėris yra homoseksualizmas. Nesvarbu, tai yra blogai. Aš atsiprašiau jau gal 10 kartų. Pripažįstu, emocionalus žmogus esu, išprovokuotos tos žinutės buvo, aš galbūt taip parašiau ir atsiprašau. O ką dar galiu padaryti?
– Kieno išprovokuotos?
– Tos merginos, Birutės. Gal šimtai tūkstančių tų žinučių. Ir aš nerodau, ką ji man rašė, tai yra žemas lygis. Tikrai niekada neatskleisiu tų žinučių.
– Tai jūs šioje situacijoje ne dviveidis?
– Aš žmogus. Aš ne konservatorius, aš silpnas, klystantis. Konservatoriai neklystantys. Aš nuodėmingas žmogus ir aš atsiprašiau. Nuvažiavau pas Birutę, gėlių nuvežiau, dar kartą atsiprašiau.
– Labai įdomi jūsų kelionė. Kuo jūs užsiimate – reitingus keliate?
– Man psichologai patarė – asmeniškai, bent du – sako: toliau bus šitas klausimas eskaluojamas, mergaitė negalės gyventi Lietuvoje. Kažkaip atsitiktinai mane susirado „Prieš srovę“ laidos vedėja ir sako: siūlau tau geranoriškai, nepasityčiojant atsiprašyti.
– Su televizijos kameromis. Kam to reikėjo?
– Kadangi jau viešas skandalas, tai viešai ir atsiprašiau. Žinoma, man būtų daug lengviau atsiprašyti privačiai. Bet aš perlipau per save ir atsiprašiau viešai tos moters, kurią įžeidžiau, kuriai, kaip sako, padariau skriaudą. Man atrodo, atleido.
– Alimentus mokate?
– Taip. Jau 5 tūkst. sumokėjau ir mes sutarėme, tam tikrą sumą mokėsiu kas mėnesį. Ji paprašė 300 eurų – mokėsiu. Jeigu reiks, mokėsiu daugiau. Jeigu reiks kažkokio didesnio daikto – visada nupirksiu.
– O pavardę savo duosite?
– Psichologai nepataria duoti pavardės dėl tos mergaitės interesų. Bet jeigu sudiskutuosim, kad jai geriau turėti mano pavardę – tegul turi mano pavardę, man negaila.
– Jūs labai su psichologais tariatės.
– Tariausi, čia gi mažas vaikas. Jis turi gyventi normalioje psichologinėje aplinkoje. O dabar ji sako, kad tikrai susilauks daug patyčių – dėl žurnalistų, kurie išpūtė šitą reikalą.
– Ne žurnalistai išpūtė reikalą. Jūs pats prisidirbote.
– Kas mane labiausiai teisia – Matulas, kuris paliko žmoną ir kelis metus gyveno su sekretore, po to apsivedė su ja. Bilotaitė, kuri, neaišku, ar išskyrė kitą šeimą. Tie, kurie labiausiai nuodėmingi, mane labiausiai teisia. Tie žmonės, kurie tikrai kilniai nugyveno gyvenimą, kažkaip mane nelabai smerkia. Kaip čia suprasti? Aš tikrai savęs neteisinu, mano poelgis nusikalstamas krikščioniška prasme.
– Pone Gražuli, čia tikrai paskutinis atvejis ar dar gali išlįsti informacijos apie jūsų nesantuokinius vaikus?
– Aš tikrai manau, kad paskutinis.
– Remigijus Žemaitaitis yra sakęs, kad nežinia, kiek jūs vaikų dar turite. Ar jūs pats žinote, kiek turite?
– R.Žemaitaitis yra pletkų boba. Kiekvieną vaiką paglostau – gal mano. Kaip sako, tegul vyras paglosto kiekvieną vaiką. Tegul R.Žemaitaitis žiūri į savo gyvenimą. Tai yra pletkų boba – viską žino, su kuo jūs gyvenat, su kuo išsiskyrėt, kas meilužiai. Rūpinkitės savo asmeniniu gyvenimu, aš rūpinsiuosi savo asmeniniu gyvenimu, už visas klaidas atsiprašiau.
– Jūsų asmeninis gyvenimas yra viešas, pone Gražuli. Jūs esate Seimo narys.
– Tai ką dabar daryti, kad suklupau?
– Kalbame ne apie kažkokį darymą, o apie tai, kad jūs kuriate viso Seimo reputaciją per savo elgesį.
– O kiek tokių Seimo narių, kurie išsiskyrė, gyvena su kitom?
– Dabar Seimas vietoj to, kad spręstų valstybei svarbius klausimus, turi aiškintis, ką daryti su P.Gražuliu, kuris mirtinai užsigeidė dirbti Žmogaus teisių komitete.
– Seimo pirmininkas mane pasiūlė, aš sutikau. Aš tikrai konservatoriams esu rakštis, sutinku.
– Kam jums to reikia?
– Reikia, kad kažkas, net ir žmogaus teisių srityje – kaip anksčiau sovietiniais laikais visi lenkėsi Sovietų Sąjungai ir sakė, kad demokratiškiausia pasaulyje valstybė – taip šiandien visi lenkia galvą prieš Europos Sąjungą. Ten irgi nėra viskas gerai. Nėra nė vienos idealios santvarkos, tai kodėl aš negaliu išsakyti savo nuomonės, kad homoseksualizmas, dėl kurio mane labiausiai puola, yra blogis kaip reiškinys. Žmogaus aš neteisiu, aš jam noriu ištiesti pagalbos ranką.
– Tarkime, reiktų balsuoti Žmogaus teisių komitete. Jūs turbūt girdėjote apie keistus padegimus Vilniuje, kuriuos homoseksualų bendruomenė įvertino kaip išpuolius prieš šią bendruomenę. Kaip balsuotumėte?
– Pirmiausia kreiptis į policiją reikia, kad išsiaiškintų, kodėl. O dabar Linas Linkevičius bėga užjausti juos. Visa tai daroma prieš popiežiaus vizitą. Kiek straipsnių rašo niekinančių popiežių, bažnyčią, bandoma nuteikti prieš popiežiaus vizitą. Mes taip pagerbiame popiežių? Kodėl L.Linkevičius nevažiuoja, kur kaimuose sudega, kur tikrai yra daug skaudesnių problemų. O važiuoja čia. Gal pats dar padegė.
– Tarkime, svarstomas klausimas, kaip apsaugoti homoseksualų bendruomenę arba žmonės, kurie išsikabina vėliavas, yra smerkiami. Kokia būtų P.Gražulio nuomonė?
– Aš esu prieš propagavimą homoseksualių idėjų, santykių. Aš nepritariu, aš tai smerkiu. Ir ne vieną įstatymo pataisą registravau, kad nebūtų propaguojami homoseksualūs santykiai, kad apie juos būtų kalbama kaip apie narkomaniją, alkoholizmą, prostituciją, pedofiliją. Tai yra blogis.
– Pacituosiu jums tokį dalyką, gal jums neteko girdėti, nes jūs labai savo nuomonės laikotės:„Žmogaus orumas yra saugotina vertybė, visi žmonės turi vienodas teises, nepriklausomai nuo savo kilmės, tautybės, odos spalvos, lyties, amžiaus, tos pačios seksualinės orientacijos, nuo įgimtų savybių, kurių mes negalim pakeisti“. Tai yra žmogaus teisės.
– Kur parašyta seksualinės orientacijos? Jūs pridedate, Konstitucijoje šito nėra.
– Yra ne tik Konstitucija, yra įvairiausios konvencijos.
– Konstitucija – aukščiausias aktas mūsų valstybėje. Ten seksualinės orientacijos tikrai nėra. Antras dalykas, aš pačio žmogaus nesmerkiu. Aš smerkiu reiškinį. Aš negaliu kleptomano pagirti – jis ligonis, gal reikia jį gydyti. Narkomano – su užuojauta žiūriu, tai nelaimingas žmogus. Aš ištiesti noriu jam pagalbos ranką.
– Kam jums to reikia? Jūs esate pakankamai susikompromitavęs. Kodėl jūs toliau brendate į šitą balą?
– Ar jūsų čia reikalas? Čia žmonių reikalas.
– Ne mano, visuomenės reikalas. Jūs esate Seimo narys,
– Ne konservatoriai mane rinks. Ar aš eisiu, ar neisiu į politiką – neaišku. Visuomenė spręs. Šiandien sėdžiu Seime, nežiūrint į tai, kad mane nuolat puola, nuo pat vaikystės. Aš vis tiek turiu savo nuomonę ir ją ginu. Aš tikrai nesitrauksiu. Seimas nubalsuos – nubalsuos. Sovietmečiu už mano principus, nuostatas – kovojau už Lietuvos nepriklausomybę – man uždėjo antrankius ir pasodino. Ką aš padarysiu.
– Sakote, kad nežinote, kaip toliau elgsitės politikoje. Buvo žinių, kad su R.Paksu visuomeninį judėjimą kuriate.
– Žiūrėsim, matysim. 29 d. yra partijos suvažiavimas. Mes raginam, kad kandidatuotų į partijos pirmininkus prezidentas R.Paksas. Jeigu jo neišrinks, darysiu tam tikrą sprendimą. Ir jeigu nesutiks kandidatuoti.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
