50-metis Grigorijus (pavardė redakcijai žinoma) prieš mėnesį buvo išprašytas iš Rusijos ir grąžintas į Lietuvą.
Matydamas čia kilusį sambrūzdį dėl popiežiaus Pranciškaus vizito vyras stebėjosi, kad rūpinamasi tik žmonių saugumu, o ne bažnyčiose sukauptu turtu.
„Sugrįžęs nuėjau prie Aušros vartų, aplankiau Šv.Onos, Jeruzalės bažnyčias. Kol manęs čia nebuvo, niekas nepasikeitė. Raktai saugomi ten pat, įrengtos pigiausios vaizdo kameros. Galiu nors ir rytoj ateiti ir viską iš jų išnešti – niekas manęs nei ras, nei ieškos“, – kalbėjo penkis kartus teistas vyras.
Kaune gimęs, vaikų namuose ir internatuose užaugęs Grigorijus nuo mažens, kaip pats sakė, jautė išskirtinį potraukį maldos namams ir juose esantiems daiktams, ypač tiems, kurie blogai padėti.
„Buvau teistas jaunystėje, už vagystę man buvo skirta lygtinė laisvės atėmimo bausmė, po to išvažiavau į Rusiją.
1988 metais apvogiau Tomsko srities metropolitą ir nužudžiau jam dirbusią moterį.
Mane pagavo, nuteisė dešimt metų kalėti.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, visi Rusijoje įkalinti Lietuvos piliečiai buvo pervežti bausmės atlikti į tėvynę.
Aš atsidūriau Marijampolės pataisos namuose, juose buvau policijos informatoriumi, atsėdėjau kelerius metus, o išleistas į laisvę vėl grįžau į Rusiją“, – pasakojo Grigorijus.
– Kada vėl pasirodėte Lietuvoje ir kaip atsidūrėte Šv.Teresės bažnyčioje?
– Tai nutiko 2003 metų vasarą. Atvažiavau į Vilnių, išsinuomojau butą. Giminių neturiu, įsidarbinti vis nepavykdavo.
Kartą eidamas pro Aušros vartus nutariau užsukti į vidų ir paieškoti darbo.
Pamelavau, kad turiu patirties, kad esu patarnavęs Maskvos cerkvėse, ir buvau priimtas. Niekas net nesidomėjo mano praeitimi ir mano biografija, o aš pasinaudojęs proga kasdien vogiau.
Laikyti mišių į bažnyčią atvykdavo daug kunigų iš Lenkijos, Estijos, Vokietijos, kitų šalių, jie eidavo melstis, o aš kraustydavau jų daiktus ir kišenes. Jūs neįsivaizduojate, kiek jie pinigų su savimi nešiojasi.
Didelių sumų neimdavau, tačiau manau, kad jei ir būčiau paėmęs 500 ar net 1000 eurų, nė vienas kunigas to net nebūtų pastebėjęs. O jei ir pastebėtų, tikrai nepagalvotų, kad juos apvogė kas nors iš savų.
Tai truko gana ilgai, man sekėsi. Galvojau: sukaupsiu dar šiek tiek pinigų ir išvažiuosiu atgal į Rusiją.
– Jei, kaip sakote, sekėsi gerai, nė vienas kunigas neįtarė, kad jūs vagiate, kodėl reikėjo apvogti pačią koplyčią?
– Kartą vienas kunigas iš Lenkijos pasiskundė, kad iš jo piniginės dingo pinigai, nedaug, maždaug 50 eurų.
Aš, suprantama, pasakiau, kad nieko nežinau, bet po to supratau, kad ten esu nelabai reikalingas.
Ne, manęs niekas nevarė, nieko man nesakė, aš ateidavau ir patarnaudavau toliau, bet jutau, kad jau esu nepageidaujamas.
Užpykęs nuėjau pas vyskupą Juozą Tunaitį, papasakojau, kokia netvarka yra bažnyčioje, kad tikinčiųjų paaukoti daiktai nėra suskaičiuoti ir užfiksuoti, o į lobyną gali patekti visi, kurie netingi, ir išnešti aukso dirbinius – kryželius, grandinėles, žiedus. Niekas jų nepasiges, nes niekas nežino, kiek jų yra.
J.Tunaitis žadėjo sudaryti komisiją dėl galimo aplaidumo, bet nesudarė, todėl ir nusprendžiau bažnyčią apvogti.
Tai buvo labai paprasta, nes aš ten žinojau viską: buvau išlandžiojęs visus rūsius, žinojau visus įėjimus, kas kada ateina, išeina, kur slepiami raktai.
Kartą vakare visi išėjo, o aš pasilikau požemyje, kur įrengtos šarvojimo salės ir yra daug visokių kambariukų. Ketinau išplėšti aukų dėžutes ir išeiti, tačiau paaiškėjo, kad klebonas ir jo šeimininkė pinigus iš jų išėmė anksčiau.
Supratęs, kad dėžutėse pinigų nėra, nusprendžiau, jog tuščiomis vis tiek neišeisiu, todėl patraukiau į koplyčią ir nuo Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo nukabinau tris auksines grandinėles, du auksinius kryželius, po to užsukau į raštinę.
Pinigų neradau, bet paėmiau kompiuterio monitorių, skenerį ir išėjau.
– Ką jūs darėte su pavogtais daiktais?
– Tą pačią dieną auksą nuvežiau į lombardą Žvėryne, o monitorių ir skenerį vėliau pardaviau Rygoje.
Lombarde parodžiau savo pasą, pasakiau tikrą vardą ir pavardę. Be to, mane išeinantį iš bažnyčios užfiksavo ir vaizdo kameros, tačiau niekas manęs neieškojo, niekam nebuvau įdomus.
– Apvogęs Aušros vartus nusprendėte tą patį padaryti ir stačiatikių Šv.Dvasios cerkvėje?
– Taip. Nuėjau į prie cerkvės esantį stačiatikių vienuolyną, pasigyriau, kad esu patarnavęs Rusijos cerkvėse, ir buvau iškart priimtas.
Vieną vakarą pasakiau, kad turiu trumpam išvažiuoti, o pats pasislėpiau už altoriaus esančiose spintose ir laukiau, kol visi išeis, o cerkvė bus uždaryta.
Žinojau, kad signalizacijos joje nebuvo ir dabar nėra, buvau nuėjęs patikrinti.
Pasilikau, palaukiau, išlindau, ištuštinau visas cerkvėje esančias aukų dėžutes – jų buvo dvylika.
Pinigus sudėjau į juodą polietileninį maišelį, nusileidau į požemius, kur anksčiau buvo laikomi šventųjų palaikai, ir paslėpiau patalpoje tarp suvyniotų kilimų.
Ryte, kai pradėjo vaikščioti žmonės, paėmiau kibirą, šluotą, nusileidau į rūsį, pasiėmiau krepšį su pinigais, įdėjau į kibirą ir išėjau.
Po kurio laiko buvau dar kartą sugrįžęs į tą vienuolyną, vienas darbuotojų mane pažino ir liepė dingti.
– Jis jus dangstė ar apie vagystę pareigūnams nebuvo pranešta?
– Kiek žinau, niekur jie nesikreipė. Aš niekada nebuvau apklaustas ir dėl vagystės iš Aušros vartų, nors tais pačiais metais turėjau reikalų su policija.
Gyvenimas mane suvedė su viena kriminaliste, bendravome tris savaites, prasitariau jai apie vagystę iš Aušros vartų, ji nustebo, bet irgi nieko nedarė.
Tą pažintį iš viso sunku apibūdinti, nes reikėtų arba juoktis, kad ji tokia, arba verkti, kad aš toks.
Primelavau aš jai visko, tačiau ji nieko nesuprato.
Nežinau, kiek dar būtume bendravę, tačiau aš padariau klaidą – praeidamas pro automobilį pamačiau jame paliktą rankinę ir nesusilaikęs ją pavogiau.
Ten buvo didelė pinigų suma, mane pagavo, tačiau aš paskambinau tai pareigūnei, ir ji mane iš policijos ištraukė. Tą patį vakarą išvažiavau iš Lietuvos.
– Ką veikėte Rusijoje?
– Buvau ne tik Rusijoje, dirbau Estijoje moterų vienuolyne, o Rusijoje patarnaudavau cerkvėse ir vogiau toliau.
Stačiatikiai, matyt, labiau bendrauja tarpusavyje, todėl Rusijoje mane atsivijo gandai apie mano darbus, tapau nepageidaujamas ir ten.
Pastaruosius kelerius metus dirbau šalia Maskvos esančiame prabangiame Rubliovkos rajone, prižiūrėjau vienų turtuolių namus.
Tie žmonės žino mano praeitį, tačiau manimi pasitikėjo.
Per savo kvailą galvą vėl apsivogiau cerkvėje, todėl pernai buvau nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo bausme, o šių metų rugpjūčio 12-ąją išsiųstas į Lietuvą.
– Kodėl jūs visa tai pasakojate? Ar sąžinė prabudo?
– Laukiame atvykstant popiežiaus, visi yra apimti euforijos, o kas dedasi už bažnyčių durų, niekas nepagalvoja.
Žinau, jog šis mano pasakojimas gali įžeisti tikinčiuosius, bet noriu, kad žmonės žinotų, kokia netvarka yra bažnyčiose, kaip nesaugomos jų suaukotos aukos.
Taip pat norėčiau, kad įsileisdama pas save tokius žmones kaip aš bažnyčios vadovybė bent pasidomėtų, kas jie tokie, kuo praeityje užsiėmė, juk negalima priimti bet ko iš gatvės.
Manau, kad šis interviu bus ir savotiškas mano apsidraudimas.
Aš nors ir dabar galėčiau nueiti į Aušros vartus ar kitą bažnyčią ir išnešti bet ką, tačiau ar man to reikia?
Į Rusiją man uždraudė atvykti penkerius metus, todėl turiu kaip nors prisiderinti prie gyvenimo Lietuvoje. Tai ir bandau daryti.
Jau susitvarkiau dokumentus, užsiregistravau Darbo biržoje, buvau nuėjęs į pokalbį dėl darbo.
Turiu išmokti gyventi kitaip. Aš save įspraudžiau į rėmus ir kontroliuoju kiekvieną savo žingsnį. Nuolatos sakau sau: Grigorijau, sustok.
Aš suprantu, kad šis pokalbis gali atrodyti keistas, daug kas gali sakyti, kad aš nenormalus. Aš net pats savęs kartais klausiu, ar tikrai man viskas gerai, iš kur ta silpnybė maldos namams?
Būdamas Rusijoje nuėjau pas specialistus pasitikrinti, gydytojai sakė, kad esu visiškai sveikas.
– Nebijote, kad po šio pokalbio jumis susidomės policija?
– Nebijau. Mano padarytiems nusikaltimams jau suėjo senatis.
Pareigūnai manimi turėjo susidomėti anksčiau – aš netgi nesislapsčiau. Tačiau jie savo darbo neatliko.
Dvasininkai vagystę vadino gera pamoka
Vagystė iš Aušros Vartų koplyčios ir Šv.Teresės bažnyčios buvo įvykdyta 2003 metais, naktį iš rugpjūčio 23-iosios į 24-ąją.
Tąkart skelbta, kad nežinomi vagys nuo Aušros Vartų Švč.Marijos Gailestingumo Motinos atvaizdo pavogė kryželį, aukų dėžutę, monitorių ir skenerį. Tačiau Grigorijus kategoriškai neigia vogęs pinigus.
Iškart įtarta, kad bažnyčią apvogė kažkas iš saviškių, kuris gerai žinojo bažnyčios ir koplyčios planą.
„Labiausiai tikėtina, kad vagis iš vakaro pasiliko bažnyčioje, o daiktus išnešė per rūsį, kuriame įrengtos šarvojimo salės. Viename garsiausių turistų lankomų objektų – Aušros Vartų koplyčioje – nėra gerų užraktų, duris galima išversti stipriu smūgiu“, – 2003 metų rugpjūčio 25 dieną apie šią vagystę rašė „Lietuvos rytas“.
Žurnalistės Dalios Gudavičiūtės tąkart kalbinti kunigai teigė esą sujaudinti vagystės, pripažino, kad tvarkos bažnyčioje trūksta, ir tai vadino gera pamoka.
