„Mes dabar neretai gaištame laiką svarstydami, ar bus krizė po 3 metų, metų ar rytoj, pakrės ekonomiką ar nepakrės. Bet visiškai iš dėmesio išleidžiame ilgalaikius dalykus, kurie ilguoju laikotarpiu neleis įsibėgėti kuo toliau, tuo labiau“, – sako I.Šimonytė.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir I.Šimonytės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Ar ilgai svarstėte?
– Ilgai svarsčiau. 10 dienų yra pakankamai ilgas svarstymas. Prieš tai svarsčiau tą patį klausimą prieš kurį laiką, galbūt prieš metus. Tada nutariau, kad negaliu kandidatuoti ir tikrai niekaip negalėjau to įsivaizduoti, kadangi aplinkybės buvo tokios, kad man buvo labai sudėtinga tai suderinti su mamos sveikata.
Aš tiesiog visiems leidau suprasti, kad nematau galimybių to daryti, nes turiu atlikti daug kitų man svarbių dalykų. Dabar situacija šiek tiek pagerėjo, atsitiko taip, kad sulaukiau labai didelio palaikymo, turėjau galvoti, ką su tuo daryti. Apgalvojau, pasitariau su vienu kitu žmogumi, kurių nuomonė man svarbi, pasitariau su mama ir nusprendžiau – tebūnie.
Aš laikyčiau save labai didele išpuikėle ar pasipūtėle, jei tiesiog nubraukčiau ir ignoruočiau visus žmones, kurie išreiškė palaikymą – tiek partijos bendruomenės narius, kurių buvo labai daug, tiek visuomenę. Jeigu partijos bendruomenėje aš būčiau trečia ar ketvirta kandidatė, galvojimai galėtų atrodyti ir kitaip. Bet kai esi aiškiai pirmas, sulauki labai didelio palaikymo, nuvilti bendruomenę, su kuria pats save sieji, yra labai sunku. Aš tiesiog dar kartą pagalvojau – tebūnie.
– Ką jums mama sako? Jūsų mama turėjo nemenkų sveikatos problemų, o žinant tai, kas yra rinkiminė kampanija ir kiek įvairiausių reikalų bus ištraukta ir jums prikišta – ypatingai artimiesiems pakankamai sunku atlaikyti tokius dalykus.
– Visi tie reikalai jau buvo traukiami ir yra traukiami. Aš, skirtingai nuo kai kurių kitų kandidatų, politikoje esu pakankamai seniai ir žinau, kaip tai atrodo. Mano artimieji kažkuria prasme yra su tuo apsipratę. Galbūt juos tai skaudina, jiems tai nėra malonu, bet jie žino, kaip atrodo tavo gyvenimas, kai esi viešas asmuo, kaip atrodo kai kurios laidos ar straipsniai, komentarai. Kartais žmonės, kurie nėra toje terpėje, nežino konteksto ir jiems viskas atrodo baisiau nei iš tikrųjų yra. Manau, kad mes susitvarkysime. Aš būčiau bloga dukra, jeigu mes nebūtume to aptarusios. Mes aptarėme ir mama pasakė: „bandyk“.
– Užsiminėte, kad kalbėjotės su dar keliais žmonėmis, kurių nuomonė jums svarbi. Kas tie žmonės?
– Aš tuos žmones pavadinčiau savo draugais. Tai nėra partijos vadovybė ar kažkas. Tai žmonės, kuriuos galėčiau laikyti savo draugais. Man jų nuomonė buvo svarbi, kad jie palaikytų ar paneigtų mano įsitikinimus apie dalyvavimą kampanijoje. Žinoma, draugai paprastai yra tie, kurie tave palaiko, bet kita vertus, draugai ir tie, kurie pasako tiesų žodį tada, kai visi kiti tau gieda ditirambus.
– Tai žmonės iš politikos?
– Ne. Tai žmonės ne iš politikos. Žmonės, kurie yra aktyviai besidomintys politika, dalyvauja rinkimuose, seka, kas vyksta, turi savo nuomonę apie politinį procesą, bet tai nėra politikai.
– Kokie argumentai buvo esminiai, kurie galutinai sudėliojo taškus, kad visgi reikia kandidatuoti? Tikiu, kad partijos palaikymas yra svarbu, bet ar tik tai?
– Tai yra pirmas ir pagrindinis argumentas. Niekaip negaliu to numenkinti. Man tai buvo didelė nuostaba, kita vertus, buvo ir didelis įpareigojimas – kad ir skyriai palaikė, ir procese atgijo Albino mumija ir kažkam pasirodė, kad galiu kandidatuoti. Aš tikrai palaikymo iš skyrių sulaukiau labai daug ir man buvo labai nuostabu, kita vertus, galbūt taip ir turi būti.
Negaliu pasakyti, nes tai pirmas kartas, kai kažką panašaus darau, nors per Seimo rinkimus palaikymo savo apygardoje sulaukiau be galo daug. Antras argumentas, kas man atrodo svarbu – ir čia ne taip svarbu, ar aš laimėsiu pirminius rinkimus ar prezidento rinkimus, bet kad apie tai būtų galimybė kalbėti taip pat prezidento rinkimų kontekste – tai, kas šiandien vyksta aplinkoje.
Tendencijos, su kuriomis gyvename pastaruoju metu – bandymai viską drausti, riboti, kažkokią cenzūrą ar diktatūrą primesti mažumai iš daugumos pusės. Tas supratimas apie demokratiją, kad demokratija yra daugumos diktatūra mažumai – man tai yra nepriimtina ir aš noriu diskusijų apie tai, kas yra Konstitucija, ką ji mums garantuoja ir kaip mes su ja turime sugyventi ir jos laikytis. Man ta diskusija pati savaime atrodo vertinga.
– Bet prezidento galios nėra tokios plačios, kaip norėtųsi. Jei būtumėte išrinkta, tikrai negalėsite daryti įtakos tam tikriems procesams, kurie vyksta Seime. Jūs galite pasakyti savo nuomonę ir tiek.
– Aš nemanau, kad yra taip mažai, kad tu gali pasakyti savo nuomonę pranešimo spaudai forma. Vis tiek gali bandyti telkti diskusiją apie dalykus, kurie yra svarbūs, kurie man asmeniškai yra svarbūs – tas pats susitarimas dėl mūsų viešo gyvenimo, to, ką mes laikome visuomeniniu gėriu, o ką jau paliekame žmonių privatiems gyvenimams.
Niekas gi nekliudo prezidentui šios diskusijos inicijuoti ir bandyti kažkaip telkti ir siekti konsensuso. Žinoma, prezidentas negali pakeisti daugumos, Vyriausybės programos, politikos, pensijų padidinti. Bet gali būti tam tikras autoritetas, kurio galios dažnai užtenka išspręsti vieną ar kitą klausimą. Prezidentės Dalios Grybauskaitės patirtis tą gana gerai parodo – turint labai aiškią strateginę kryptį kad ir dėl gynybos ar kitų klausimų, politinis laukas įsiklauso į tuos matymus.
– Norėtumėte tęsti prezidentės D.Grybauskaitės politiką ar viziją, kurią per 10 metų ji suformavo?
– Yra labai aiškus matymas valstybės saugumo ar užsienio politikos. Mūsų geopolitinė padėtis niekaip nepasikeis. Mes niekad nedingsime iš kur esame, mes visada čia būsime. Todėl ta kryptis, kad mums reikia stiprios NATO, stiprios ir solidarios Europos Sąjungos, pakankamų savų gynybinių pajėgumų – taip, aš nematau kitokio vaizdo.
Mums reikia daugiau Vakarų Lietuvoje visomis formomis – per investicijas, kampanijas, kurios ateina. Kad ir paskutinė naujiena – Jungtinių Amerikos Valstijų investuotojas į „Luminor“ banką, didžiulis investicinis fondas. Ir tai yra tie saitai, kurie mus susieja su Vakarų pasauliu. Mums šitų saitų reikia kuo daugiau, kuo stipresnių ir tada galbūt mažiau grįšime prie nenusisekusio naratyvo, kaip reikia draugauti su Rusija.
Turbūt kaip normalūs žmonės mes norėtume draugauti su visais, bet akivaizdu, kad kol turime tokį režimą, tokį Kremlių, kokį turime, vienas iš dviejų turi atsitikti: arba turi pasikeisti režimas ir pradėti kitaip žvelgti į savo kaimynus, santykius su kitomis šalimis, arba mes turėsime atiduoti labai didelę dalį savo laisvės tam, kad gautume kažkokį gardaus valgio šaukštą kokio nors ekonominio sandorio pavidalu.
Tai nėra priimtina ir, mano nuomone, tikrai nėra ką toje srityje keisti. Kitose srityse, tarkime, jeigu kalbame apie socialinį kontraktą, man diskusijų šiek tiek pritrūko, ypatingai šiais metais, kai įvyko vadinamoji mokesčių reforma ir kai buvo labai gera proga apie tai pakalbėti. Bet galbūt prezidentė mato kitus prioritetus ir nori apie kitus dalykus daugiau kalbėti.
– Tai, kad esate lyginama su D.Grybauskaite, jums patinka ar nelabai?
– Man tai nepatinka pasakysiu kokiu būdu. Ne todėl, kad D.Grybauskaitė nebūtų tinkamas žmogus su kuriuo palyginti. Bet todėl, kad tai parodo, kiek iš tikrųjų mažai moterų yra mūsų politikoje ir kaip lengva tas moteris gretinti viena su kita vien dėl to, kad jos abi yra trumpais šviesiais plaukais ir kažkada buvo finansų ministrės.
– Ne tik dėl to. Jūs turite panašių būdo savybių – griežtumas, šioks toks šaltumas, kietas kumštis.
– Man sunku įsivaizduoti, kaip kiti žmonės mato mane. Jeigu jie taip mato – tebūnie. Aš pati save pažįstu ir žinau, kokia esu ir kokia nesu. Už tai man tas palyginimas truputėlį lėkštas, nes jis rodo, kad labai mažai yra žmonių, su kuriais galima palyginti, ypatingai mažai moterų. Tiesiog norėčiau, kad jų būtų daugiau ir tokių tiesmukų lyginimų būtų mažiau.
– Kodėl jūs nusprendėte eiti su partija, o ne kaip savarankiška kandidatė? Gitanas Nausėda šiandien pranešė, kad renkasi sudėtingesnį kelią.
– G.Nausėda niekada nebuvo susijęs su partija kažkokiu ypatingu būdu. Taip, partijos skyriai jį kėlė, bet kėlė ir daugiau įvairių kandidatų, kurie nėra partijos nariai. Tame nėra nieko keisto. Bet jis kažkokių asmeninių santykių su Tėvynės sąjungos bendruomene neturi.
Tuo tarpu aš buvau šios partijos deleguota ministrė Andriaus Kubiliaus vyriausybėje, aš su šita partija dalyvavau Seimo rinkimuose. Dabar bandyti išsižadėti šios bendruomenės paramos būtų visiškai nesolidu.
– Nemanote, kad jums taip būtų paprasčiau? Kaip rodo visuomenės apklausos, politikų iš esmės nemėgsta.
– Aš neieškau paprastų sprendimų. Mūsų įsivaizdavimas apie nepriklausomumą kartais gali mums paspęsti spąstus. Klausimas – nepriklausomas nuo ko? Galbūt žmogus yra nepriklausomas nuo savo pažiūrų. Kalbu ne apie G.Nausėdą, o apie mūsų susižavėjimą nepriklausomais žmonėmis.
Nepriklausomi žmonės gali būti nepriklausomi nuo savo pažiūrų ir vienu metu turėti pažiūras į kairę ir į dešinę, ir niekaip to sąžiningai žmonėms nedeklaruoti. Aš save tapatinu su šita bendruomene, tikrai esu šalia jos daugybę metų ir visiškai nesiruošiu jos išsižadėti ir apsimesti visiškai nepriklausoma vien todėl, kad kažkam atrodytų, kad taip yra gražiau.
– Jums pavyko išlaikyti visuomenės pasitikėjimą net ir tuo laikotarpiu, kai A.Kubiliaus vyriausybė reitingų prasme buvo žemumoje. Net neabejoju, kad rinkimų metu tas laikotarpis jums nuolat bus prikišamas. Jūsų tikrai bus klausiama, kodėl krizės metais sumažinote pensijas. Kaip žinia, mūsų rinkėjai didžiąja dalimi yra vyresnio amžiaus žmonės. Kam jums to reikia?
– Negi jūs įsivaizduojate, kad jeigu aš būčiau pasakiusi, kad einu kaip nepriklausoma kandidatė, visa sau graži, aš kažkokiu būdu pakeisčiau savo praeitį? Aš buvau ten, kur buvau, dariau tai, ką dariau, aiškinau tai, ką aiškinau. Bandžiau paaiškinti tuos sprendimus – reikės, paaiškinsiu dar šimtą, tūkstantį, 10 tūkstančių kartų.
Aš nesiruošiu kažkaip neigti savo tapatybės, išsižadėti žmonių, su kuriais kartu dirbau vien todėl, kad taip galbūt labiau patiktų kažkuriai daliai rinkėjų. Jie tegul tiesiog renkasi kitus kandidatus, jeigu aš atrodau jiems netinkama vien dėl to, kad esu deleguota Tėvynės sąjungos.
– Jūs tikrai norite siekti šito posto?
– Jeigu tikrai nenorėčiau siekti šito posto, nebūčiau apsisprendusi, tai mane priversti ką nors daryti yra tikrai nepaprastai sunku. Aš gerai apgalvojau, ar aš galiu, ir nusprendžiau, kad galiu. Tas galėjimas ir norėjimas šiuo atveju yra susiję dalykai.
– Komandą numačiusi esate?
– Komandą esu numačiusi preliminariai, nes tai nėra brandintas sprendimas, kurį būčiau paslėpusi po kilimu ir staiga iššovusi paskutinę minutę, kad visiems būtų kuo daugiau intrigos. Ne.
Kadangi pats sprendimas yra šviežias ir kalbame apie pirminį etapą, dabar aš subursiu komandą pirminiam etapui, kuris bus partijos ir partijai prijaučiančių žmonių formate – pirminiai rinkimai. O tada, jeigu taip atsitiktų, kad partija pasirinktų mane, kalbėtume apie štabą nacionalinei kampanijai.
– Kai kurie iš kandidatų yra pasisakę esminiais, daugiau diskusijų keliančiais klausimai. Tarkime, G.Nausėda yra pasisakęs apie santykį su Rusija, jūs šiek tiek apie tai užsiminėte. Dar viena įdomesnių jo nuomonių yra apie homoseksualų partnerystę. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Aš esu tą komentavusi praeitą savaitę ir čia nėra dalykas, kurį sunku patikrinti. Seime yra vykę balsavimai dėl partnerystės įstatymo projekto, aš palaikiau tuos projektus – ne tuos, kurie buvo apie partnerystę kaip UAB, nes manau, kad tai žemina žmones. Negalima žmonių jausmų aprašyti kaip komercinės bendrovės, tai tiesiog nėra oru ir nepagarba žmonėms.
Seimas nedrįso pradėti diskusijos tuo klausimu, tai nedrįso. Aš tikrai tokioje diskusijoje dalyvaučiau ir palaikyčiau ją, nes tai yra klausimas, kuris yra pribrendęs. Referendumo, mano nuomone, tokiam dalykui tikrai nereikia. Rinkti politikai turi parodyti lyderystę ir išspręsti šiuos klausimus.
– Didžioji dalis pasiskelbusių kandidatuoti taip pat turi tam tikrus planus ar matymą, kokią Lietuvą norėtų matyti. Vygaudas Ušackas – laiminti Lietuva, ketina paskelbti proveržio planą. G.Nausėda kalba apie tyliąją Lietuvą. Arvydas Juozaitis yra labiau orientuotas į nacionalinių pažiūrų asmenis. Aušra Maldeikienė, Naglis Puteikis greičiausiai surinks protesto balsus. Dėl Petro Auštrevičiaus dar nelabai aišku, o Valentinas Mazuronis kalba apie užknisančius dalykus. Kokią žinutę jūs nešate?
– Pagrindinė mano žinutė būtų – aš norėčiau kalbėti apie Lietuvos kontraktą, sutarimą. Mes dabar neretai gaištame laiką svarstydami, ar bus krizė po 3 metų, metų ar rytoj, pakrės ekonomiką ar nepakrės. Bet visiškai iš dėmesio išleidžiame ilgalaikius dalykus, kurie ilguoju laikotarpiu neleis įsibėgėti kuo toliau, tuo labiau.
Vėl grįžtu prie temos, kurią bandau vystyti jau trečius metus. Ir toliau norėčiau apie tai kalbėti, nesvarbu Seime, Prezidentūroje ar rinkiminės kampanijos metu – mums reikia grįžti atgal ne prie to, kaip galime pamažinti mokesčius, o kas yra mūsų bendras reikalas, kaip užtikriname tai, kas mums yra gyvybiškai svarbu tolesnei mūsų šalies plėtrai. Tam pačiam laimėjimui, gerovės valstybei, laiminčiai Lietuvai – kas yra mūsų bendras reikalas, kaip jį apsibrėžiam ir kaip susitariam, kad mes sąžiningai ir teisingai šitą finansuojame.
– Kaip įsivaizduojate darbą su dabartine valdančiąja dauguma? Jūs labai daug juos kritikuojate ir, greičiausiai, kai vyks prezidento rinkimai, bus paskelbtos Stasio Jakeliūno komisijos, tiriančios krizės priežastis ar pasekmes, išvados. Net neabejoju, kad jūsų pavardė ten bus.
– Tegul ji būna, aš neturiu jokių problemų. Juk pradinis komisijos užmanymas išvis buvo personalizuotas ir atrodė kaip personalinis linkėjimas Šimonytei nedalyvauti jokiuose būsimuose rinkimuose. Aš tuomet tik pasijuokiau, kad tokiu būdu mane galima tik paskatinti kažką daryti – tikrai labai sunku sustabdyti.
Čia jau retsykiais turiu tokią nelabai gerą atbulinio savybę. Taip, bus paskelbta. Kas jose bus paskelbta tokio, ko mąstantys žmonės nežino? Labai abejoju, ar tai gali būti kažkokia naujiena. Labai gaila, kad praėjusią savaitę, kuomet komisija svarstė, kiek kas žinojo apie krizę, daug buvo žinios, kad staigmena. Juk jokios staigmenos.
Tai yra 10 metų senumo naujienos. Jeigu vėl reikės grįžti prie 10 metų senumo naujienų, kas ką žinojo, kaip viskas atrodė, kodėl buvo tokie sprendimai ar kitokie – aiškinsim, kalbėsim, diskutuosim. Nematau tame jokios bėdos.
– Jūsų kolegė Aušra Maldeikienė buvo pasakiusi, kad kandidatuos tik tuo atveju, jeigu I.Šimonytė nekandidatuos. Kaip dabar bus? Jūs dabar konkurentės.
– Kandidatuosim abi vadinasi. Aušra prieš kurį laiką paskelbė, kad kandidatuoja. Manau, kad nuo to tik geriau. Yra daug dalykų ar žinučių, kurias mes abi norėtume pasakyti Lietuvos žmonėms, kiekviena savo būdu, bet galimai panašaus turinio. Jeigu toje diskusijoje žinutė skambės stipriau, galbūt daugiau kas ją išgirs.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
