Tačiau abu apie savo prezidentines perspektyvas kalba pernelyg aptakiai, maždaug – pažiūrėsim, kai dugną dėsim. Vienas atsikalbinėja, kad su prezidento pareigomis susitvarkytų nemirktelėjęs, čia juk ne premjerauti ir Lietuvą iš duobės traukti. Kitas mojuoja rankomis – netrukdykit Kauno kelti, mero rinkimai man prioritetas, Lietuva palauks.
Apskritai stebint šias batalijas labiausiai krinta į akis, kad kone visi savo žingsnį į prezidentinę kampaniją pristato kaip didžiausią auką ir ja akivaizdžiai bodisi. Toks jausmas, kad šaliai vadovauti ir jai atstovauti užsienyje yra kažkas šiek tiek geriau už atviros formos tuberkuliozę, tačiau blogiau už chronišką bronchitą.
A.Juozaitis iš Biržų pilies apsireiškė tik po to, kai jį įkyriai įkalbinėjo grupė draugų. Kokie draugai ir kaip įkyriai, ko gero, niekuomet ir nesužinosime, užtat žinome, kad globalizacija – blogai, o latviai – gerai. Iš esmės tai ir yra kone visa jo programa, bet negali pykti. Negali prašyti žmogaus, kuris tarsi eina ne savo noru, kad jis ką nors aiškiau padėliotų.
V.Ušackas irgi leidosi įkalbamas per didžiausias kliūtis. Tam prireikė ir velniai žino kaip apkrauti Lietuvos pašto darbą susirašinėjant su tautiečiais, ir Kauno šviesuomenę trukdyti parašus renkant, ir pagaliau „Viči“ skulptūros ramybę trikdyti. Ir viskas vien tam, kad sužinotume, jog Lietuvai reikia socialinio teisingumo. Dar reikėjo, aišku, prirašyti, kad vanduo turi būti šlapias, o sniegas baltas.
P.Auštrevičius taip pat sunkiai leidosi įkalbamas liberalų, kurie gal ir būtų jo neįkalbinėję, tačiau tiesiog neturėjo daugiau su kuo pasišnekėti šiuo klausimu. O dabar irgi bando šnekėtis, atseit, Petrai, kada kampanija bus, gal ko reikia. Bus, tikina kandidatas, gal ko nors ir prireiks. Ir visi supranta, kad nieko čia apčiuopiamesnio neišlauši, kai žmogus nenori, ir tiek.
G.Nausėda tarsi ir nori, bet tarsi ir nelabai. Pirmiausia žmogus, kuris kažko labai nori, nevedžiotų tiek ilgai už nosies tų, kurie nori išgirsti, ar jis to nori. Intriga truko mėnesius, įtampą galėjai pjaustyti atbukusiu peiliu, ir jeigu ne S.Jakeliūno laiškas, būtų išsitempusi iki visiškos begalybės it kokia „Santa Barbara“.
Va, kad S.Jakeliūnas sugebėtų finansinėms krizėms tokius laiškus rašyti, jas žaibiškai išspręsdamas, kainos tokiam aktyvistui nebūtų. Bet nieko nepadarysi, tegul steigia dar vieną komisiją, kurios, kai pasiklausai, irgi niekas nenori, bet steigia.
G.Nausėdos atveju fokusas yra tas, kad jis pasakė, jog nekandidatuotų, jeigu matytų konkurentą, kuris labiau gebėtų suvienyti visuomenę. Noras, švelniai tariant, utopinis, nes šią visuomenę jeigu kas ir suvienija, tai tik geros prabos olimpiniai medaliai. Ir tai tik dalį jos.
O, va, A.Maldeikienės, kuri į prezidentus anksčiau nedegė noru eiti, kitas noras buvo daug aiškesnis – ji pasakė pasitrauksianti iš prezidentinės distancijos, jeigu kandidatuos I.Šimonytė.
Tada tas pareiškimas atrodė utopinis, šiandien – aiški ir prikišama tikrovė, klausianti: tai ką darysim su pažadais?
Gaila, neturime Lietuvoje viceprezidento etato, toks duetas degintų viską skersai ir išilgai.
Ž.Pavilionis taip nenorėjo eiti į prezidentus, kad net ir nėjo. Pats aiškiausias ir mažiausiai klausimų keliantis poelgis. Kitų kandidatų norus kažkaip net nepatogu ir aptarinėti.
Antai N.Puteikis, net remiamas prie sienos ir badomas aštriais daiktais, nesugebėtų aiškiai suformuluoti, ko jis nori, išskyrus, kad visiems Lietuvoje būtų gerai, bet gerai taip, kaip jis tą gerumą suvokia, o kaip jis suvokia, čia jau antras klausimas, šitaip mes nesiderėjome.
Ir tik vienintelė I.Šimonytė turėjo aiškią, žmogišką ir suprantamą priežastį vengti šio apsisprendimo. O tai, kad žmogus nutaria šitaip elgtis tokiomis aplinkybėms, tik reiškia jos noro brandumą ir ryžtą. Bent už tai paplokime šalyje, kur visi arba nieko nenori, arba apsimeta, kad galėtų, bet kitą kartą.
