Popiežius Pranciškus – jaunimui: nesileiskite įviliojami į labirintą

Per dvi vizito Lietuvoje dienas 81-erių popiežius Pranciškus pasakė daug įkvepiančių žodžių – Vilniaus S.Daukanto ir Katedros aikštėse, prie Aušros vartų, Kauno Santakos parke.

Popiežiui Pranciškui baigus kalbą Katedros aikštėje, dešimtys tūkstančių jaunų žmonių sugiedojo jam palaiminimo giesmę, pakeldami ir laiminimo gestu ištiesdami vieną ranką. Po to popiežius palaimino susirinkusį jaunimą ir meldėsi Arkikatedroje prie šv.Kazimiero, jaunimo globėjo, paveikslo.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Popiežiui Pranciškui baigus kalbą Katedros aikštėje, dešimtys tūkstančių jaunų žmonių sugiedojo jam palaiminimo giesmę, pakeldami ir laiminimo gestu ištiesdami vieną ranką. Po to popiežius palaimino susirinkusį jaunimą ir meldėsi Arkikatedroje prie šv.Kazimiero, jaunimo globėjo, paveikslo.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vilniaus oro uoste pasitikusi popiežių Pranciškų prezidentė D.Grybauskaitė lydėjo aukštąjį svečią į daugelį jo susitikimų su Lietuvos žmonėmis.<br>T.Bauro nuotr.
Vilniaus oro uoste pasitikusi popiežių Pranciškų prezidentė D.Grybauskaitė lydėjo aukštąjį svečią į daugelį jo susitikimų su Lietuvos žmonėmis.<br>T.Bauro nuotr.
Papamobiliu Vilniaus gatvėse keliavusį popiežių Pranciškų džiugiai sveikino minios tikinčiųjų. Šeštadienį neplanuotai stabtelėjęs prie M.Sopočkos hospiso, kuriame slaugoma keliolika nepagydomomis ligomis sergančių žmonių, Katalikų bažnyčios vadovas juos palaimino, kiekvienam padovanojo po rožinį.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Papamobiliu Vilniaus gatvėse keliavusį popiežių Pranciškų džiugiai sveikino minios tikinčiųjų. Šeštadienį neplanuotai stabtelėjęs prie M.Sopočkos hospiso, kuriame slaugoma keliolika nepagydomomis ligomis sergančių žmonių, Katalikų bažnyčios vadovas juos palaimino, kiekvienam padovanojo po rožinį.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Aušros Vartų šventovėje apsilankęs popiežius paragino žmones tiesti tiltus, užuot stačius sienas, ir nepasiduoti konkurencijos skatinamam priešiškumui.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Aušros Vartų šventovėje apsilankęs popiežius paragino žmones tiesti tiltus, užuot stačius sienas, ir nepasiduoti konkurencijos skatinamam priešiškumui.<br>G.Bitvinsko nuotr.
J.Stacevičiaus nuotr.
J.Stacevičiaus nuotr.
Sekmadienį per mišias kreipdamasis į daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, susirinkusių Kauno Santakos parke, popiežius ragino rūpintis labiausiai socialiai pažeidžiamais visuomenės nariais, nepasiduoti valdžios ir garbės troškimui.<br>D.Umbraso nuotr.
Sekmadienį per mišias kreipdamasis į daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, susirinkusių Kauno Santakos parke, popiežius ragino rūpintis labiausiai socialiai pažeidžiamais visuomenės nariais, nepasiduoti valdžios ir garbės troškimui.<br>D.Umbraso nuotr.
Sekmadienio popietę Pranciškus, pagerbdamas holokausto aukas, padėjo vainiką ir sukalbėjo tylią maldą prie paminklo buvusiame Vilniaus žydų gete, kurį nacistinė Vokietija sunaikino lygiai prieš 75 metus, 1943-iųjų rugsėjo 23 d.
Sekmadienio popietę Pranciškus, pagerbdamas holokausto aukas, padėjo vainiką ir sukalbėjo tylią maldą prie paminklo buvusiame Vilniaus žydų gete, kurį nacistinė Vokietija sunaikino lygiai prieš 75 metus, 1943-iųjų rugsėjo 23 d.
„Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu, kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai su kiekviena neteisybe, skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamųjų, teises“, – taip kalbėjo Pranciškus prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms Vilniuje, prieš tai apsilankęs buvusiame KGB kalėjime.
„Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu, kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai su kiekviena neteisybe, skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamųjų, teises“, – taip kalbėjo Pranciškus prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms Vilniuje, prieš tai apsilankęs buvusiame KGB kalėjime.
Popiežiaus aukojamose mišiose Kauno Santakos parke dalyvavo ir daugiau kaip 800 kunigų – iš Lietuvos ir užsienio.
Popiežiaus aukojamose mišiose Kauno Santakos parke dalyvavo ir daugiau kaip 800 kunigų – iš Lietuvos ir užsienio.
Vizito metu popiežių Pranciškų budriai saugojo ne tiktai jo asmens sargybiniai, atvykę iš Vatikano, bet ir mūsų šalies įvairių tarnybų pareigūnai, apsirūpinę specialiosiomis priemonėmis.
Vizito metu popiežių Pranciškų budriai saugojo ne tiktai jo asmens sargybiniai, atvykę iš Vatikano, bet ir mūsų šalies įvairių tarnybų pareigūnai, apsirūpinę specialiosiomis priemonėmis.
Popiežius, sekmadienį Kauno katedroje susitikęs su vienuolėmis ir kunigais, ragino pastaruosius būti arčiau žmonių, o ne tapti valstybiniais klierikais. „Sako: žmonės neateina. Eik juos atrasti! Eik jų atrasti! Mūsų vaikai neateina? Sugalvok ką nors ir padėk!“ – kalbėjo Pranciškus.
Popiežius, sekmadienį Kauno katedroje susitikęs su vienuolėmis ir kunigais, ragino pastaruosius būti arčiau žmonių, o ne tapti valstybiniais klierikais. „Sako: žmonės neateina. Eik juos atrasti! Eik jų atrasti! Mūsų vaikai neateina? Sugalvok ką nors ir padėk!“ – kalbėjo Pranciškus.
Šventojo Tėvo valstybinio vizito proga buvo pagaminta įvairiausių suvenyrų.
Šventojo Tėvo valstybinio vizito proga buvo pagaminta įvairiausių suvenyrų.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

Sep 25, 2018, 5:55 AM, atnaujinta Sep 25, 2018, 6:31 AM

Šeštadienio pavakarę popiežiui Pranciškui atvykus į Vilniaus Katedros aikštę, susirinkusiems prabilo tikintysis Jonas, kuris atviravo apie jį ištikusią autoimuninę ligą ir tvirtino, kad Dievas ir šeima yra jo ramsčiai ir viltis.

„Tuomet supratau per vestuvių ceremoniją duotą priesaiką būti drauge, lydėti vienas kitą per ligas ir vargus ir būti lydimam. Kai lydi laimė ar sunkumai suima, net mažose smulkmenose lydi Dievas. Aš juo tikiu ir pasitikiu“, – sakė Jonas.

Popiežius taip pat buvo pasitiktas tikinčiosios Monikos liudijimu, kuri pasakojo apie savąją skaudžią patirtį, šeimoje patirtą smurtą, apie po to atrastą stiprų tikėjimą ir kartu gautą stiprybę atleisti prieš ją ranką kėlusiam tėvui, kuris vėliau nusižudė.

„Atradau tikėjimo draugus, su kuriais bendravome, augome. Nereikėjo niekam įtikti. Dievas parodė, kad materialinė gerovė yra niekas. Dėkoju, kad Dievas mane ištraukė į šviesą, tapau kitu žmogumi. Net sunkiais momentais, kai širdyje susitvenkia tamsūs debesys ir atrodo, kad Dievas miega, žinau, kad Jėzus yra mano gyvenimo valtyje“, – tvirtino Monika.

Po šių liudijimų į jaunimą kreipėsi popiežius Pranciškus, kurio kalbą pateikiame „Lietuvos ryto“ skaitytojams.

Ačiū jums, Monika ir Jonai, už jūsų liudijimą! Išklausiau jį kaip bičiulis, tarsi sėdėtume drauge kur nors bare po Jaunimo teatro spektaklio ir kalbėtumės apie gyvenimą gurkšnodami alų arba girą.

Tačiau jūsų gyvenimas – tai ne teatro spektaklis. Jis realus, konkretus, kaip ir kiekvieno iš mūsų, esančių čia, šioje gražioje aikštėje, kurią juosia dvi upės. Ir, kas žino, gal visa tai padės mums dar kartą permąstyti jūsų gyvenimo istorijas ir jose atrasti Dievo žingsnius... Nes Dievas nuolat vaikščioja po mūsų gyvenimą.

Jūs, kaip ir ši Arkikatedra, esate patyrę situacijų, kurios jus visiškai sužlugdė, išgyvenę gaisrų, po kurių atrodė, kad nepajėgsite pakilti.

Ši šventovė ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta, ir vis dėlto visada atsirasdavo žmonių, kurie ryždavosi ją atstatyti iš naujo, kurie nepasiduodavo sunkumams, nenuleisdavo rankų. Ir jūsų Tėvynės laisvė yra iškovota tų, kurie nesileido įveikiami baimės ir nesėkmių.

Tavo, Monika, tėčio gyvenimas, sveikatos būklė ir mirtis, tavo, Jonai, liga galėjo jus sužlugdyti... Tačiau jūs esate čia, kad pasidalintumėte savo patirtimi žvelgdami tikėjimo akimis, padėdami ir mums pamatyti, kad Dievas davė jums malonę ištverti, vėl pakilti ir tęsti gyvenimo kelionę.

Kaip jumyse išsiliejo ši Dievo malonė? Per asmenis, su kuriais susikirto jūsų gyvenimo keliai, per tuos gerus žmones, kurie stiprino jus savo tikėjimo viltimi.

Monika, tavo močiutė ir mama, pranciškonų parapija tau buvo tarsi šių dviejų upių santaka: kaip Vilnia įteka į Nerį, taip tu įsiliejai, leidaisi vedama šios malonės srovės.

Nes Viešpats mus išgano padarydamas tautos dalimi. Niekas negali pasakyti: „Aš išsigelbėsiu pats“, visi esame susiję tarpusavyje, esame „tinkle“.

Dievas panorėjo įžengti į šią santykių dinamiką ir patraukia mus prie savęs bendruomenėje, suteikdamas mūsų gyvenimui visapusiškos tapatybės ir priklausomumo jausmą.

Jonai, tu matei, kaip ir kiti, ir tavo žmona, ir santuokos dieną ištartas pažadas tave skatino nepasiduoti, kovoti, gyventi. Tad neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną.

Nepasiduokite pagundai susikoncentruoti į save, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje. Dar kartą tvirtai pakartokime, kad „tai, kas atsitinka kitam, atsitinka man“.

Pasipriešinkime tam individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų vargams.

Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Nėra nei „laboratorinės“, nei „distiliuotos“ tapatybės.

Mes visi žinome, kaip gražu, bet kartu ir nelengva, o kartais net skausminga priklausyti vienai ar kitai tautai. Joje yra įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų.

Jūs abu kalbėjote apie dalyvavimą chore, maldą šeimoje, katechezę ir pagalbą vargstantiems. Tai galingi ginklai, kuriuos mums duoda Viešpats.

Malda ir giesmė – tam, kad neužsidarytume vien šio pasaulio dalykuose: ilgėdamiesi Dievo jūs išėjote iš savęs ir galėjote Dievo akimis kontempliuoti, kas vyksta jūsų širdyje.

Muzikuodami jūs atsiveriate klausymuisi bei vidiniam pasauliui ir tuo būdu leidžiate, kad būtų paliestas jūsų jautrumas, o tai visada yra gera proga dvasiniam atpažinimui.

Žinoma, malda gali būti ir „dvasinės kovos“ patirtis, bet tik melsdamiesi išmokstame klausytis Šventosios Dvasios, atpažinti laiko ženklus ir atgauti jėgas toliau kasdien skelbti Evangeliją. Kaip kitaip galėtume įveikti nusiminimą, matydami savo ir kitų žmonių sunkumus, mūsų pasaulyje vykstančias baisybes?

Kaip be maldos nepasiduotume minčiai, jog viskas priklauso tik nuo mūsų, jog esame vieni, kai susiduriame su negandomis?

Šventasis Alberto Hurtado sakydavo: „Jėzus ir aš – absoliuti dauguma!“ Susitikimas su Juo, su Jo Žodžiu, su Eucharistija mums primena, kad neturi reikšmės priešininko stiprumas, nesvarbu, ar laimi Kauno „Žalgiris“, ar Vilniaus „Rytas“, nesvarbu rezultatas, svarbu, kad Viešpats yra su mumis.

Parama jums gyvenime buvo ir pagalbos kitiems patirtis, pamatymas, kad šalia mūsų yra žmonių, kuriems negera, dar blogiau negu mums.

Monika, tu pasakojai apie savo darbą su neįgaliais vaikais.

Matydami kitų trapumą esame grąžinami į tikrovę, ir tai neleidžia mums gyventi vien tik laižantis savo žaizdas.

Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį, nerasdami tinkamų galimybių! Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalinti, ką išgyvena, ir bijančių, kad grįš praėję laikai.

Jūs galite atsiliepti į šiuos iššūkius tiesiog būdami šalia, susitikdami su kitais. Jėzus kviečia mus išeiti iš savęs, rizikuoti susitikti „veidas į veidą“ su kitais.

Iš tiesų, tikėti Jėzų dažnai reiškia šuolį į tuštumą su aklu pasitikėjimu, o tai yra baisu.

Kartais tikėjimas veda mus į diskusiją su savimi, kviečia išeiti iš savo susikurtų schemų, o tai gali mums sukelti kančią, atimti drąsą. Tačiau būkite drąsūs!

Sekti Jėzumi – tai uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia mums pasijausti bendruomenės dalimi, o ta bendruomenė mus drąsina, lydi, įpareigoja tarnauti kitiems.

Mielas jaunime, tikrai verta sekti Kristumi, nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią jis kviečia, – švelnumo revoliucijoje.

Jei gyvenimas būtų teatro spektaklis arba videožaidimas, jis būtų tiksliai apibrėžtas laike, turėtų pradžią ir pabaigą, kai nusileidžia uždanga arba kas nors laimi žaidimo partiją.

Bet gyvenimo laikas matuojamas kitaip. Jis suderintas su Dievo širdies ritmu.

Kartais yra paskubama, kartais vėluojama, išbandomi ir išmėginami keliai, vyksta pokyčiai... Atrodo, jog neryžtingumas kyla iš baimės, kad tuoj nusileis uždanga arba kad chronometras mus išmes iš žaidimo, neleis pakilti į aukštesnį jo lygį.

Tačiau gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas, ieškant teisingos krypties, nebijant sugrįžti atgal, jei suklydau.

Labai pavojinga keliavimą į tikslą supainioti su labirintu, kai tuščiai einama ratais per gyvenimą, sukantis aplink save, nepatenkant į kelią, kuris veda pirmyn.

Nesileiskite įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti, bet būkite pirmyn keliaujantis jaunimas. Nebijokite apsispręsti už Kristų, imtis jo reikalų, tai yra Evangelijos reikalų. Nes jis niekada neišlips iš jūsų gyvenimo valties, visada lauks mūsų gyvenimo kryžkelėse, niekada nesiliaus mus kūręs iš naujo, net jei mes kartais mėginame save sužlugdyti.

Jėzus mums dosniai dovanoja daug laiko, kur yra erdvės nuopuoliams, kur niekas neprivalo emigruoti, nes yra vietos visiems. Bus daug norinčių pavergti jūsų širdis, užkrėsti jūsų troškimų laukus raugėmis, bet jei dovanojame savo gyvenimą Viešpačiui, galų gale geroji sėkla nugali visada.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.