Neabejotinai Paryžių ir Berlyną, o ne Varšuvą, nepaisant ir istorinių tradicijų, ir dabar vėl suvešėjusios „strateginės partnerystės“.
Tuo įsitikinęs žinomas Lietuvos istorikas, Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dekanas, profesorius Rimvydas Petrauskas. Taip pat jis atmeta kai kurių kolegų iš Lenkijos teorijas, jog dabartinis Europos skilimas yra objektyviai pagrįstas, teisingas ir net būtinas dalykas.
Pasak lietuvio, nėra jokios „savuose keliuose“ atrandamos demokratijos, o europietiškoji tapatybė – ne tik ne tautiškumo priešstata, o natūrali jo dalis.
„Apklausos stabiliai rodo, kad lietuviai yra neįtikėtinai proeuropietiški. Vargu ar šį entuziazmą palaiko europinės subvencijos, manyčiau, kad veikiau instinktyvus vesternizacijos ilgesys, o galbūt ir tai, kad tokia tapatybė tradiciškai yra stipresnė pasienio ir konfliktų regionuose. Galbūt galėtumėm šia meile Europai dabar uždegti ir Lenkiją. Tai būtų savotiškas „skolos grąžinimas“ už viduramžišką europinį kelią, kuris į Lietuvą driekėsi per Lenkiją“, – sako jis.
Bet kas, jei nepilnų trijų milijonų šaliai nepavyks uždegti daugiau, nei keturiasdešimties milijonų kaimynės?
„Jei nepavyks, reikia pasiruošti ir „dviejų greičių Europos“ scenarijui – Lietuvos valstybei ir visuomenei ir saugiau, ir naudingiau, ir, svarbiausia, teisingiau būti kartu su atvirumą, laisvę, racionalią politiką deklaruojančiomis Prancūzijos ir Vokietijos, nei su nacionalistiškai uždaromis, ksenofobiškomis ir dar kartą „trečiojo kelio“ ieškančiomis vyriausybėmis – kad ir kokia stipri istorinės tradicijos požiūriu būtų „Jogailaitiška idėja“.
Istorinė patirtis čia suteikia užtikrintumo – priklausymas platesnei bendrijai savaime negresia tautinei tapatybei, nes tapatybių derinimas yra natūralus dalykas. Tautiniam tapatumui gresia ne „europinės tapatybės ekspansija“, o banalaus tautiškumo brukimas kitaip pasaulį ir save suvokiančiai naujai kartai.
Tapatybė yra individualus dalykas, žmogus galiausiai pasirenka, kurioms bendruomenėms jis priklauso ir šis pasirinkimas kone niekada nebūna unitarinis – šeima, giminė, korporacija, regionas, valstybė“, – konstatuoja R.Petrauskas.
Karas su Briuseliu vis kaista
Tokias mintis R.Petrauskas dėstė išsakė šiomis dienomis Neringoje vykusiame „Nidos forume“, kurio tema buvo „Europos migrena“.
Šį pirmą kartą vykusį renginį organizavo viešoji įstaiga „Thomo Manno kultūros centras“, padedamas pulko kitų Lietuvos ir užsienio įstaigų – Neringos muziejų bei savivaldybės, Užsienio reikalų ministerijos, Kultūros tarybos, Britų tarybos ir Goethe's instituto Lietuvoje.
Konferencija tarsi pratęsė ir aidu atkartojo kas vasarą Nidoje vykstantį jau tradicinį renginį – Th.Manno festivalį, ir pretenduoja taip pat tapti kasmetiniu įvykiu.
Kaip rodo ir pavadinimas, pranešimai ir diskusijos sukosi apie pagrindines ir šiuo metu garsiausiai ir dažniausiai aptariamas Europos bei ES ligas – europinės tapatybės bei demokratijos krizę ir iššūkius joms tiek „senųjų“ Vakarų demokratijų viduje, tiek iš vis dar „naujųjų“ ES narių pusės.
Kas yra konflikto tarp „senojo“ Vakarų Europos politinio elito ir „naujojo“ nacionalistinio bei izoliacionistinio sąjūdžio pagrindas? Kas yra „europinė tapatybė“ ir ar ji apskritai gali egzistuoti? Kaip ir kuo gydyti konfliktus bei įtampas, vakarietiškosios demokratijos krizę apskritai?
Tai – bene svarbiausi klausimai į kuriuos atsakymus mėgino rasti pranešėjai – žinomi Lietuvos ir užsienio kultūros ir mokslo veikėjai.
Bene aštriausiai ir aiškiausiai šias diskusijas įrėmino du pranešėjai – žymus Lenkijos intelektualas, Bogdanas Szlachta ir R.Petrauskas.
Teisės, politikos mokslų, filosofijos žinovas, profesorius B.Szlachta – dabartinių Lenkijos valdančiųjų „Teisės ir teisingumo“ bei jų lyderio Jaroslawo Kaczynskio rėmėjas. Ultrakonservatyvi dešiniųjų partija jį komandiravo į itin aukštą ir svarbų postą – Valstybės tribunolo teisėjo kėdę.
Valstybės tribunolas Lenkijoje – tokia institucija, kuri nagrinėja, kaip aukščiausių valstybės pareigūnų veikla atitinka šalies konstituciją.
B.Szlachta – ir valdžios oficiozo „Seimo apžvalga“ redakcinės kolegijos narys, taip pat vienas iš valdiškųjų ekspertų, kurių užduotis – nagrinėti Konstitucinio tribunolo problemas.
Kaip žinia, būtent dabartinės Lenkijos valdžios pastangos pajungti sau visą šalies teismų sistemą yra pagrindinė karo su Briuseliu ir ES priežastis.
Kaip tik dėl šių pastangų ES yra pradėjusi galimo demokratijos ir ES vertybių pažeidimo tyrimo procedūrą prieš Varšuvą – tokią pačią, kokią Briuselis neseniai pradėjo prieš Vengriją.
Be to, šiomis dienomis Europos teismų tarybų tinklas, vienijantis pagrindines nacionalines ES narių teisminės valdžios institucijas, suspendavo Lenkijos Teismų tarybos narystę šioje organizacijoje.
Pagrindinė priežastis – Lenkijos teisminė valdžia nebelaikoma visiškai savarankiška ir nepriklausoma nuo politinės valdžios.
Tuo tarpu toji valdžia ir formaliai aukščiausia jos figūra – prezidentas Andrzejus Duda – ne tik nemėgina stabdyti konflikto, bet dar ir didina jo apsukas. Prezidentas neseniai liepė trauktis septyniems Aukščiausiojo teismo nariams, o tas teismas kreipėsi į ES institucijas dėl politinio puolimo.
O kitą dieną po Europos teismų tarybų tinklo antausio A.Duda viešai sumalė į miltus visą ES. „Tai – iliuzinė bendrija, iš kurios mes turėjome labai mažai naudos“, – tėškė Lenkijos prezidentas.
Kita Europa, bet irgi tikra?
Taigi, iš Nidoje vykusios konferencijos tribūnos buvo galima tiesiogiai išgirsti, kokį idėjinį bei filosofinį pagrindą po dabartine Lenkijos valdžia, jos užmojais šalies viduje ir karu su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi kloja šios valdžios rėmėjai Lenkijos intelektualinio ir akademinio elito tarpe.
Tokie, kaip B.Szlachta, žinoma, stengiasi, kad šis pamatas atrodytų kuo įspūdingiau ir tvirčiau. Jo pranešimas tiesiog kibirkščiavo įvairiais istoriniais pavyzdžiais bei palyginimais, pranešėjo erudiciją demonstruojančiomis nuorodomis bei citatomis, filosofinė terminologija pylėsi, tarsi iš gausybės rago.
Tačiau jo esmė ir pagrindinė mintis buvo paprasta. Pasak lenkų intelektualo, dabartinis ES politinis ir geografinis pasidalijimas atspindi gilią ir esminę europietiškosios dvasios bei tradicijos perskyrą, kuri čia esą egzistavo dar nuo Antikos laikų.
Vienoje pusėje, pasak B.Szlachtos – „liberalai ir libertarai“. Šiuos du terminus jis dažniausiai vardijo kartu, vieną po kito, tarsi visiškai neatsiejamus vienas nuo kito ir kaip radikalumo, netgi „prievartos“ sinonimus. Pasak Lenkijos dešiniųjų rėmėjo, pagal šią tradiciją, tik individas bei jo poreikiai ir interesai yra aukščiau visko bei vienintelis tiesos kriterijus.
Taigi, B.Szlachtos teigimu, pagal šią tradiciją, visuomenė bei valstybė – tik tokių atskirų individų, kurie patys nustato, kas yra gera, o kas bloga, sankaupa bei jų laisvai kuriami bei „išrandami“ dariniai. Tai – vadinamoji „pilietinė“ arba „atvira“ visuomenė.
B.Szlachtos teigimu, tokioje visuomenėje esą glūdi ją pačią iškreipiantis paradoksas – ilgainiui toji abstrakti valstybė esą ima pati visiems diktuoti, kas yra gerai, o kas blogai. Dabar neva tai matome „politinio korektiškumo“ ideologijoje, nuožmiai kritikuojamoje įvairaus plauko dešiniųjų.
Iš kitos pusės, pasak svečio – už pirmąją tradiciją galbūt dar senesnė yra toji, kuri teigia, jog individai negali būti atsiejami nuo savo aplinkos bei kolektyvo, kuris formuojasi „natūraliai“, istoriškai bei remiasi „bendruomenės moraline tradicija“.
Pastaroji, kaip ir tauta bei nacionalinė tapatybė – „pirmesnė“ net ir už valstybę bei jos „sukonstruotą“ teisę.
Taigi, pagal šią konstrukciją išeina, jog, pavyzdžiui, Lenkijos reikalavimai Briuseliui, Paryžiui ir Berlynui „gerbti“ jos „savitumą“ bei „nacionalines vertybes“ ir taip teisinant savo vidaus politiką ar atsisakymą priimti pabėgėlius – visiškai teisėtas ir pagrįstas europietiškosios tradicijos bei tapatybės pavyzdys.
Tuo tarpu priešingoj pusė, pasak B.Szlachtos, tai vadina tik „nacionalizmu“, „populizmu“ ar netgi „fašizmu“.
„Migrena niekur nedings, negalima tikėtis, kad artimiausioje ateityje ji atlėgs; tikriausiai lemiamomis akimirkomis ji dar labiau sustiprės, kaip dabar nutiko mano šalyje Lenkijoje; šalyje, kuri mėgina tapti subjektu, reikšminga Europos dalimi su savo „katalikišku charakteriu“ ir tradicijų laikymusi, ujama kritikų Vakaruose ir kritikų Lenkijoje, kurie nuolat reikalauja pripažinti tapatybę individų, neišpažįstančių monoteistinės religijos, mieliau žvelgiančių pirmyn, o ne atgal, kurti permainų planus, o ne laikytis praeityje nustatytų standartų.
Mano šalis gali atrodyti anachronistiška, bet tai, kas čia vyksta, gali padėti mums suprasti Europą kamuojančios migrenos priežastis – Europą, o ne Lenkiją, kur multikultūralizmas dar nėra problema, tokia ryški kitur; tačiau tai pagarbos tautai kaip visumai, vienijamai bendros praeities ir bendrų interesų, skirtingų nuo kitų tautų, klausimas. Ar teisinga interpretuoti norą pabrėžti šios visumos reikšmingumą kaip fašizmą ar nacionalizmą – svarbus klausimas; tačiau čia išdėstyti argumentai rodo, kad dažnai teisinga laikoma perskyra yra tam tikros ligos priežastis, o ne vien simptomas“, – dėstė B.Szlachta.
Demokratija – kokios reikia?
Klausantis pranešėjo iš Lenkijos buvo neįmanoma neprisiminti sąvokos „suvereni demokratija“, kurią dažnai naudoja didžiausi dabartinės Lenkijos valdžios priešai – Rusijos režimo ideologai ir propagandininkai.
Ypač aiškiai ši sąvoka ėmė pleventi ore, kai po pranešimo vykusiose diskusijoje B.Szlachta iš pradžių lyg ir pusiau juokais paskelbė, jog greičiausiai nėra vieno demokratijos apibrėžimo, o po to aiškiai leido suprasti manąs, kad Vakaruose dabar įprasta laikoma demokratijos samprata – tik viena iš galimų.
Mat tiek Lenkijos dešinieji, tiek visi jų politiniai giminaičiai „senosiose“, „naujosiose“ ES demokratijose tvirtina, jog dabar ES dominuoja ir net prievarta yra brukama „liberali demokratija“ – teisingiau, „liberalų demokratija“, kurios „prievartos“ įrankiai ir yra „multikultūralizmas“ bei „politinis korektiškumas“.
Ši politinė srovė lyg savaime neigiamus terminus jau ima vartoti ir tokias sąvokas, kaip „žmogaus teisės“, „tolerancija“
Dar vienas tokios „prievartos“ įrankis – „Europos federalizacija“, kuria esą siekiama galutinai sunaikinti nacionalines – taigi, ir savarankiškas – valstybes.
Tačiau šią „prievartą“ esą natūraliai ir visiškai teisėtai atmeta vis platesni visuomenių sluoksniai, kurie „nežaboto liberalizmo“ nebelaiko vienintele tikra demokratija bei laisve.
Taip vadinami Briuselio ir didžiųjų Vakarų valstybių kaltinimai ne tik lenkams, bet ir vengrams, jog jie ES valstybėse-narėse kuria autoritarinius režimus, kur politinė valdžia, naudodama jėgą, pamina teisminės valdžios, žiniasklaidos, opozicijos savarankiškumą, pažeidžia esminius ES solidarumo principus.
Lygiai taip pat ir dabartinė Rusijos diktatūra skelbiasi sukūrusi savą, „suverenią demokratiją“, kuri eina „savuoju keliu“, o Vakarai propaguoja tik savą ir dargi „iškreiptą“ bei „atgyvenusią“ demokratijos formą.
„Europos elitas paprastai nekritiškai tiki ir nepaliaujama žmogaus intelekto pažanga, ir vadinamųjų Vakarų vertybių dominavimu pasaulyje. Tačiau nei pažanga, kurios vardu šalinami įvairūs jos trukdžiai, nei Vakarų dominavimas nėra savaime suprantami dalykai.
Juk paaiškėjo, kad pirmaujančius vaidmenis pasaulyje jau užėmė ne tiek Jungtinės Amerikos valstijos, kaip vylėsi daug europiečių, norinčių gyventi saugiai ir kaupti turtą, o Rytų supergalybės. Ypač mūsų, vidurio ar net rytų, Europos dalyje matyti, kad ir Rusija, ir Kinija užsiima galios didinimo kitų sąskaita politika, o procedūrinės demokratijos ir žmogaus teisių idealistinių projektų nelaiko savais“, – taip tokį reliatyvizmą ir politinę demagogiją tarsi teisino ir B.Szlachta.
Reikia bendros istorijos
Tuo tarpu lietuvis R.Petrauskas kategoriškai atmetė teorijas, jog gali egzistuoti dvi ar daugiau demokratijos formų bei sampratų, o europietiška tapatybė – priešingybė ir trukdis nacionalinei tapatybei, savarankiškumui bei orumui.
Jo pranešimas vadinosi „Europietiškumo ilgesys ir integracijos baimė: Lietuva ir Europa istorinėje perspektyvoje“ir buvo skirtas ne tik Lietuvos bei Europos istoriniams santykiams, bet ir bendros europinės ateities apmąstymams.
Pasak R.Petrausko, pagrindinis antieuropietiškų lozungų, kurie vis labiau populiarėja tiek ES rytuose, tiek vakaruose, šaltinis – įvairios baimės, kurios pagrįstos ir augančia socialine atskirtimi.
„Vieni bijo emigrantų, kiti klimato pokyčių, treti karo, ketvirti didėjančių administracinių išlaidų ir mažėjančių pensijų. Baimės savaime nėra nei gerai, nei blogai. Jų tikrai negalima ignoruoti“, – sakė istorikas.
Tačiau koks turėtų būti atsakas ir į tas baimes, ir į tai, jog vadinamasis senasis ES politinis elitas tiek Briuselyje, tiek ES valstybių-narių viduje akivaizdžiai neberanda bendros kalbos su vis platesniais visuomenės sluoksniais, kurie mieliau klausosi „suverenios demokratijos“ šūkių?
„Jei Europos Uniją ir toliau vaizduosime kaip Briuselio biurokratus ir tarp Briuselio ir Strasbūro kursuojančius europarlamentarus, tai, žinoma, ji liks tokia tarsi tolima ir žmonių gyvenimus mažai įtakojanti struktūra. Todėl reikia priartinti europinę politiką, primenant pasiekimus (kurie vis naujoms kartoms europiečių tapę tarsi savaime suprantamais dalykais) – ilgalaikė taika, laisvas žmonių ir prekių (bet ir idėjų) judėjimas, teisingumo užtikrinimas. Dabar dar su mobilaus tinklo atlaisvinimu prisidėjo komunikacinis lūžis – vienas tų apgalvotų biurokratinių sprendimų, kuris ne tik efektyviai keičia kasdienį gyvenimą, bet ir neišvengiamai paveiks ES ateitį.
Dar galima prisiminti Europos sveikatos draudimo kortelę ir kitus veiksmus, kurie primena, kad tik praktinis veiksmas išjudina identitetą. Kiekvieną kartą laisvai kirsdami sieną vakarų ar šiaurės kryptimi, mes konkretizuojame Europą ir šis mobilumas tirpdo baimę ir nepasitikėjimą. Žinoma, atsisveikindami su sienomis vienur, mes dar ryškiau tas sienas išgyvename kitur, kur prasideda kontrolė ir ribojimas, bet kaip tik buvusiuose ar esamuose pasieniuose suprantame kiek nuvalkiotos metaforos „Europa be sienų“ prasmę“, – vardijo R.Petrauskas.
Tačiau, pasak jo, svarbiausia – turi būti kuriamas bendras europinis istorijos pasakojimas, kurio vienijančios ašys turėtų būti laisvė ir savitų šalių bei tautų lygiateisiškumas bei savarankiškumas vienybėje.
Čia galima prisiminti, kad tame pačiame Briuselyje tokio bendro istorinio pasakojimo ir juo pagrįstos europinės tapatybės poreikis suvokiamas lyg ir labai aiškiai.
Juk būtent Europos parlamento vadovybės rūpesčiu, biudžeto pinigais ir politine valia prieš kelerius metus buvo įrengtas naujas muziejus, esantis ES sostinės širdyje – Europos istorijos namai.
Čia buvo mėginama sujungti tiek Rytų bei Vidurio Europos, tiek Vakarų Europos valstybių istorijos patirtis, įvertinti XX-ojo amžiaus totalitarizmus, Šaltojo karo pabaigą bei padarinius. Idėją bei koncepciją kūrė ir tobulino žymiausių visų ES šalių istorikų komanda.
Tačiau šis projektas, kainavęs ir tebekainuojantis didžiules sumas iš mokesčių mokėtojų kišenės, daugumos kritikų bei specialistų yra vertinamas, kaip visiškai nesėkmingas – esą tai tiesiog padrikų istorijos faktų bei epizodų visuma, nejungiama jokios aiškesnės bei suprantamesnės idėjos, moralinių bei politinių vertybių.
