Matyt, neverta lyginti šios ganytojiškosios kelionės su šventuoju paskelbto popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymu Lietuvoje 1993 metais.
Ne tik todėl, kad per 25 metus smarkiai pasikeitė ir pasaulis, ir šie popiežiai – labai skirtingos asmenybės: vienas – atkaklus kovotojas su totalitariniais režimais, laikęsis konservatyvių pažiūrų tikėjimo klausimais, kitas – liberalas, kuriam svarbiausia – socialinis teisingumas.
Šių dviejų vizitų palyginimas pirmiausia prieštarautų pačiai išskirtinio kuklumo Pranciškaus perduotos žinios Lietuvai dvasiai – ne konkuruokime, ne varžykimės, ne skirstykime į geresnius ir blogesnius, o mylėkime vieni kitus, atsiverkime šalia esančiam, kad ir kitokiam, kitaip galvojančiam.
Žinoma, per ganytojiškąją kelionę buvo matyti ir politikos atgarsių. Turbūt daugelis tikinčiųjų pastebėjo, kad abi vizito dienas prezidentė Dalia Grybauskaitė beveik visą laiką buvo šalia popiežiaus, nors anksčiau negarsėjo pamaldumu.
Nepraslydo pro lietuvių akis ir tai, kad Pranciškaus vizitas atkreipė į Lietuvą pasaulinės žiniasklaidos dėmesį, o kad kai kurie žurnalistai sugebėjo painioti Baltijos regioną su Balkanų, tik parodė, kaip svarbu kiekviena proga pasauliui priminti ir savo istorinį kelią, ir dabartinę vietą.
Pranciškus visose savo kalbose jautriai rėmėsi Lietuvos ir kitų Baltijos šalių tragiška istorine patirtimi, kartu ragino neužsisklęsti nuo dabarties pasaulio iššūkių susitelkiant į kančių prisiminimus, pabrėžiant skriaudas.
Pontifikas kvietė istoriją paversti ateities, naujos tikrovės kūrimo šaltiniu.
Galima džiaugtis pasauliniu dėmesiu popiežiaus vizito dienomis, bet patiems lietuviams daug svarbiau išgirsti ir įsidėmėti jo įžvalgas, raginimus, perspėjimus.
Apžvalgininkai atkreipia dėmesį į tris svarbiausias pontifiko žinias Lietuvai. Pirmoji – istorinis tęstinumas, paveldas svarbus dabarčiai, bet reikia mokėti praeities patirtį paversti kūrybingumo šaltiniu.
Socialinėms problemoms jautrus popiežius įžvelgė, kad du totalitarinius režimus patyrę lietuviai gali suprasti kitų tautų ar kitų žmonių grupių vargą, ištiesti jiems pagalbos ranką.
Taip istorinės patirties tema susipynė su antra Katalikų bažnyčios vadovo skelbiama žinia: jis ragino suvokti ir vertinti skirtybes, taikiai sujungti skirtingas tautas, religijas, įsitikinimus.
Primindamas Lietuvos istoriją, kai mūsų šalyje nuo seno namus rasdavo skirtingų tautybių ir konfesijų žmonės, kol įsigalėjusios totalitarinės ideologijos, sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, nepakirto gebėjimo priimti kitokį, Pranciškus kvietė atgaivinti toleranciją, svetingumą, pagarbą, solidarumą – savybes, leidusias lietuviams augti ir nepalūžti.
Šiais žodžiais pontifikas subtiliai kalba apie dabarties pasaulį draskančias problemas ir ragina lietuvius nepasiduoti į Europą atsiritusio nacionalizmo bangai, antisemitizmo, rasizmo, nepasitikėjimo kitomis tautomis, atsiribojimo nuo jų nuotaikoms.
Su šia Pranciškaus žinia turbūt reikėtų sieti ir pro politikos apžvalgininkų ausis nepraslydusį jo raginimą Lietuvai tapti tiltu tarp Vakarų ir Rytų. Kiekvienas tokius žodžius gali aiškinti remdamasis savo įsitikinimais.
Vieniems atrodo, kad popiežius įvertino lietuvių gebėjimą geriau už vakariečius suvokti kaimyninių tautų psichologiją, kiti dairosi į buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas ir mano, kad Lietuvai reikia stengtis suartinti Vakarus su Baltarusija ir Ukraina. O treti mano, kad popiežius kviečia nenusigręžti ir nuo Rusijos.
Vienaip ar kitaip, akivaizdu, kad Pranciškus tiltus supranta kaip tautų bendrystę ir kviečia draugauti nebūtinai su politikais ar valdžia, bet ragina skirtingai kalbančius žmones suprasti vieniems kitus.
Šiam popiežiui visada svarbiausia konkretus kenčiantis žmogus, kartu jis pasisako prieš Vakaruose išplitusį individualizmą, skatinantį garbstyti tik materialinius poreikius ir taip stumiantį asmenybę į vienatvę, bendrystės praradimą.
Todėl ir kunigus jis kvietė nebūti biurokratiškais valstybiniais klierikais, o eiti į žmones, juos atrasti.
Dar viena Pranciškaus žinia – kad žmogaus orumas kyla iš buvimo Dievo vaiku, kai nė vienas neišskiriamas, niekas neskirstomas į geresnius ir blogesnius, sveikuosius ir nesveikuosius, turtinguosius ir vargšus. Tai socialinio teisingumo, pakantumo žinia.
Ar išgirs šią ir kitas popiežiaus žinias Lietuva?
Antai socialiniuose tinkluose kilo tikra audra, kai praeityje garsi atlikėja E.Masytė pasipiktino, kodėl popiežių oro uoste pasitiko tautiniais drabužiais vilkinti juodaodė mergaitė. Daug kas šį klausimą vadino rasistiniu, bet buvo ir pritariančių tokiam požiūriui.
Akivaizdu, kad tokie pasipiktinimai – visiška priešingybė popiežiaus mintims.
Kita vertus, Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, buvo, yra ir bus visokių žmonių. Sunku pasakyti, ar jie išgirs Pranciškaus raginimus, ne kartą ištartus Lietuvoje.
