Aidas Puklevičius. Laisvė paslysti ant lupenos

Filosofas S.Kierkegaardas yra pasakęs, kad žmonės reikalauja žodžio laisvės kaip kompensacijos už mąstymo laisvę, kuria retai tesinaudoja. Toks atradimas turėtų labai džiuginti bent kiek proto turinčius politikus.

Aidas Puklevičius.
Aidas Puklevičius.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Oct 16, 2018, 7:29 AM

Nes kone visiems jiems norisi, kad kuo mažiau žmonės mąstytų. Tik vieni, labiau vėtyti, apie tai garsiai nešneka, o kiti, dar jaunatviškai įžūlūs, kalba nesirinkdami nei laiko, nei vietos.

Garsioji sunaikinto Vyriausybės pasitarimo įrašo istorija pati savaime nėra kažkoks aliarmo varpas, keliantis visus ginti žodžio laisvės. Greičiau ji tėra eilinis bananas, kurį premjeras pats nulupo, pats suvalgė, pats žievę numetė pirma paspjaudęs, kad geriau slystų. O po to įsibėgėjo, bandė pačiuožti ir labai nustebo, kad plojosi į bėdą.

Toji istorija lygiai taip pat greičiau yra iliustracija, kad krūvos valdininkų mąstymas kaip sustingo kažkur tarp paleolito ir baudžiavos, taip ir nepajudėjo nė per colį.

Ir kad ne apmokestinti žurnalistų prieigą prie duomenų reikia, o atverti ją visiems, taip suteikiant įrankius tiems, kurie šiuos duomenis panaudos dar nesugalvotiems produktams ar neišrastoms paslaugoms gaminti.

Tačiau tai, kad ši liūdna istorija nutiko Seimo komisijos išvadų dėl LRT paunksnėje, verčia konstatuoti, kad mūsų žaliai valstietiška valdžia imasi vengriško-lenkiško kovos su žiniasklaida modelio.

Pirmajame tokio karo etape žiniasklaidai nukerpama piniginė bambagyslė – reklamos pajamos. Kuo daugiau dalykų uždrausi reklamuoti, tuo mažiau pinigų, taigi ir laisvės informuoti, turės žurnalistai. Aišku, tokios chirurginės operacijos metu būtina veidmainiškai pačiauškėti, kad žinome, suprantame, kompensuosime iš kitų šaltinių.

Tada ateina antras etapas – žiniasklaidos sodinimas ant valdiško pinigo adatos. Bet kuri ministerija, tarnyba ir tarnybėlė turi savo viešinimo biudžetą, kurį pagal idėją turėtų panaudoti, kad visuomenė greičiau sužinotų apie stebuklingus proveržius vienoje srityje arba vis dar pasitaikančius skaudulius ant mūsų sveiko tautiško kūno kitose.

Realiai tai viešinama atbulomis rankomis, iš anksto žinant, kad niekas to neskaitys, niekam tai neįdomu, tai kam stengtis? Ir taip atsiranda puslapiai, kurių tikrai niekas neskaito, ir laidos, kurių niekas nežiūri.

Bet kadangi kūrėjai gavo į leteną, tarpininkai – į kitą, visi laimingi. Išskyrus tuos, kurie nieko negavo, nes neatitiko kruopščiai „patiuninguotų“ viešinimo kriterijų.

Trečias etapas, ir jis tikrai, pripažinkim, kas ciesoriaus – ciesoriui, ne šios valdžios pradėtas – tai žiniasklaidos įkišeninimas. Ypač provincijoje. Ten juk kokiam miesteliui vadovauja vietos lentpjūvės, laidojimo namų ar šiltnamio savininkas, jis – ir meras, ir vietos laikraščio savininkas.

O jei, neduokdie, laikraštis priklauso opozicijai, kitaip sakant, konkuruojančiai lentpjūvei ar šiltnamiui, meras visuomet išleis kitą laikraštį. Iš savivaldybės biudžeto.

Ketvirtas etapas – visuomeninio transliuotojo išvisuomeninimas. Toji visuomenė – baisiai jau neaiškus terminas. O, va, valdžia – aiškus ir apibrėžtas. Tai ji ir turi formuoti LRT tarybą, o jei teisingai formuos, tai ir valdžioje ilgiau išbus. Ir tada dar geriau formuos.

Ir pagaliau svarbiausias, penktas, etapas – nuolatinis pūtimas į dūdą „kokie tie žurnalistai baisūs“. Sukandęs dantis leidi prieigą prie duomenų, nepamiršk priminti, kad tai biudžetui kainuos net 30 tūkstančių eurų.

Baisūs pinigai, už kuriuos būtų galima dar vienai partijai padidinti finansavimą, o ji už tuos pinigus išsinuomotų automobilį iš paties partijos pirmininko. Žodžiu, reikia kasdien ir nuosekliai kartoti, jog jie, žurnalistai, toks pat elitas, o, va, mes esam tokios pat apačios, iš kurių viskas atimta, o tie rašeivos tik gadina mūsų šventą misiją sugrąžinti gėrį į mases.

Jei kokybiškai ir sąžiningai išprakaituos visus penkis etapus, ir patys nepastebėsime, kaip viskas pasikeis. Iš pažiūros viskas liks po senovei – spauda toliau žaibiškai ir principingai pranešinės apie garsenybių skyrybas, varžybų rezultatus, receptų naujienas.

Piliečiai laisvi vartos gaisrų ir avarijų statistiką. Tik apie tikrus reikalus bus kalbama daug mažiau. Nes pagaliau gal tikrai nereikia jokios kompensacijos už mąstymo laisvę, jeigu ja nebesinaudoji?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.