Vytautas Bruveris. Vanago karas – nebaigtas

Kremlius mūsų partizanų vado A.Ramanausko-Vanago laidotuvių proga ne tik jį, bet ir visus pokario kovotojus išvadino nekaltų civilių bei žydų žudikais ir, aišku, paneigė buvus sovietinę Lietuvos okupaciją.

Daugiau nuotraukų (1)

Vytautas Bruveris

Oct 16, 2018, 11:45 AM

Oficialusis Vilnius, užšokęs ant Vyčio žirgo, ne tik pakėlė rusų pirštinę, bet ir savo kardą. Rusijos ambasadorius S.Udalcovas kone atvirai paskelbtas nepageidaujamu asmeniu.

Apskritai, praėjusią savaitę atrodė, jog Lietuva tuoj tuoj nutrauks su Rusijos diplomatinius santykius apskritai.

Šie Maskvos išpuoliai suveikė ir kaip papildomas to patriotinio pakilimo, kuris plūstelėjo tiek per laidotuves, tiek po jų, katalizatorius. Tai ir buvo pagrindinis šių išpuolių poveikis.

Ką gi, tol, kol Rusiją valdys tokia diktatūra, kokia dabar, jos valdžios ir ją remiančios visuomenės pozicija tiek mūsų partizanų, tiek sovietinės okupacijos, tiek Sausio 13-osios atžvilgiu bus tokia, kokia yra dabar.

Tačiau kaip reaguoti ir kiek toli eiti, kai ši pozicija pareiškiama taip atvirai bei demonstratyviai, kaip šiuo atveju?

Viena vertus, negalima visiškai nereaguoti – kaip, lyg ir pusiau juokais, šiomis dienomis pasiūlė dešiniųjų patriarchas V.Landsbergis, raginęs neatsakinėti į „laiškus iš beprotnamio“. Kita vertus, ambasadoriaus nosies baksnojimas į duris, bravūriški grasinimai to „netoleruoti“ ir „nepakęsti“ – taip pat vargu ar tinkama strategija.

Būtų dar blogiau, jei visa tai sektų ne tik paminklų sovietiniams „išvaduotojams“ vertimo, bet ir jų kapinių vagojimo vajus. Maskvai to ir reikia.

Bet dar svarbiau – tokios provokacijos nutaikytos ne tik į savą auditoriją, bet ir į Vakarus. O nemaža dalis tenykščių visuomenių ir politinio elito yra paveiki tokiems kaltinimams. Ypač – apie tai, kad ne tik pokario partizanai, bet ir visa visuomenė yra kone ne mažiau atsakinga dėl Holokausto, nei naciai.

Ten vis dar ilgai bus gajūs stereotipai, kad visi tie, kas su ginklu rankoje priešinosi sovietinei okupacijai, automatiškai buvo nacių bendrininkai žudant vietos žydus. Šį stereotipą grindžia kitas – dar didesnis ir svarbesnis – esą tokių valstybių bei visuomenių, kaip Lietuva, kaltė dėl jų teritorijose įvykusio Holokausto yra ne mažesnė, o gal net ir didesnė, nei vokiečių okupantų.

Tokie įsitikinimai gyvi ne tik Vakaruose šiapus ir anapus Atlanto, bet ir Izraelyje. Būtent į juos ir taiko tas pats Kremlius, kurio išpuoliai skirti ne tik Rusijos ar Lietuvos visuomenėms, bet – ir, greičiausiai, dar labiau – Vakarams.

Taigi, protestuoti ir atsakyti – būtina. Tačiau akivaizdu, kad Lietuva turi ne vien tik paneigti ir atmesti šmeižtą bei kaltinimus tiek pavienių savo istorijos herojų, tiek viso partizaninio karo adresu ir po to dar pagrasinti žiauriu atsaku ar diplomatiniu karu. Užantyje reikia turėti ir kai ką daugiau.

Juk mūsų bastiono sienose iš tiesų žioji skylės, į kurias visuomet taikys tiek Rusijos režimas, tiek kiti priešai. Be to, tai – ne tik skylės bastiono sienoje, bet ir pačios visuomenės kūno žaizdos.

Ar mes, kaip visuomenė ir valstybė, esame susitarę dėl to, kaip vertinti kai kurių partizanų vykdytus civilių gyventojų žudymus bei nusikaltimus, kurių neneigė nei pati aukščiausia partizanų vadovybė? Ar tai užima aiškią savą vietą partizaninio karo istoriniuose tyrimuose, švietime apie jį?

Ne. Šis klausimas lieka ir artimiausioje apžvelgiamoje ateityje liks pakibęs tarp dviejų priešingų ideologinio ir net pasaulėžiūrinio karo, vykstančio pačioje mūsų visuomenėje, polių. Vieni kartos tą patį, ką sako Kremlius ir taip niekins bei taip diskredituos patį partizaninį karą apskritai. Kiti – kad bet koks kalbėjimas šia tema yra Kremliaus propaganda, o bet kokius nusikaltimus darė tik partizanais persirengę rusai.

Žinoma, tai, jog į dominuojantį pasakojimą apie partizanų karą ir atmintį apie jį būtų integruota ir dalis apie jų nusikaltimus, tos visuomenės dalies, kuri šį karą atmeta, požiūrio iš esmės nekeistų. Bent jau pastebimai ir sparčiai. Mat šioji visuomenės dalis, kuri tam karui yra arba visiškai abejinga, arba jį niršiai atmeta, tai daro dėl savo pasaulėžiūrinių motyvų, egzistencinio konformizmo ir priešiškumo savarankiškai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei apskritai.

Tad partizanų karą atmetančioji visuomenės dalis, tiek Rusijos valdžia bet kokiu atveju kartos tą patį, kad šis karas buvo visas ir iš esmės „nusikaltėliškas“. Tačiau pilnas ir įvairiaspalvis mūsų partizanų atminties vaizdinys yra reikalingas ne tik prieš šiuos kaltinimus, bet ir ateičiai, jaunajai kartai.

Žinoma, jei mes norime, kad partizanų kova bent kažkada ateityje taptų išties pagrindine ir sveika lietuviškosios istorinės atminties ir tapatybės šerdimi, o ne būtų vien tik valdiškosios propagandos ir nišinės ideologinės subkultūros reiškiniu.

Toliau lenkiam pirštus. O ar mes, kaip visuomenė ir valstybė, esame susitarę, kaip vertinti Holokausto dėmes ant kai kurių partizanų vadų mundurų, kurias yra pripažinęs net ir mūsų Genocido ir rezistencijos tyrimo centras? Ar esame susitarę dėl to, kokios tos dėmės turi būti, kad jas turintį žmogų mes pašalintume iš nacionalinio panteono ir nukabintume ant kai kurių mundurų jau užkabintus medalius?

Ne. Tai labai aiškiai rodo, pavyzdžiui, vis verdanti J.Noreikos-Vėtros istorija. Juk visa žūtbūtinė kova verda dėl, atrodo, paprasto klausimo – ar gali viešai garbinamu herojumi būti žmogus, kuris ne tik kovojo prieš sovietus, bet ir dėjo parašą, siunčiant žydus į getą? Ar tokiu herojumi negali būti tik tas, kuris asmeniškai žudė ar įsakinėjo žudyti?

Ar mes, kaip visuomenė ir valstybė, esame susitarę, kaip apskritai vertinti dalies mūsų visuomenės dalyvavimą Holokauste ir, svarbiausia, kokio dydžio ta dalis buvo? Esame kiek įmanoma pilniau išsiaiškinę, kas žudė ir kiek jų buvo? Ne.

Vos keletas Lietuvos ir užsienio istorikų yra pateikę preliminarius ir bendrus skaičius, kiek iš viso lietuvių galėjo dalyvauti išžudant šalies žydus ir tie skaičiai svyruoja ties 5-6 tūkst. Tačiau tai – tik tie, kurie žudė patys, savo rankomis. O kaip su kitais milžiniškos Holokausto pramonės sraigteliais? O kaip vertinti tuos, kurie užgrobė nužudytųjų turtą, ir kiek jų buvo?

Visa tai taip ir kybo ore. Iškalbinga ir prieš keletą metų daug triukšmo sukėlusi istorija, kai žydų radikalai paskelbė keleto tūstančių „žydšaudžių“ sąrašą į kurį tiesiog automatiškai surašė visus partizanų vadus ir apskritai bet kurį žymesnį to laikotarpio Lietuvos veikėją.

Mūsų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro tyrėjai šį sąrašą patys tikrino keletą metų ir surado, kad maždaug pusantro tūkstančio iš jame esančių žmonių vienaip ar kitaip susiję su Holokaustu.

Šis naujas, „lietuviškas“ sąrašas taip ir trūnija Vyriausybės, kuriai buvo perduotas stalčiuose. Mat ten, viršūnėse, nepriklausomai nuo to, kokios jos spalvos, laikomasi nuostatos, kad geriau nekelti bereikalingo triukšmo ir aistrų.

Žinoma, tas pats centras toliau dirba savo darbą, jo duomenų bazės, kuriose registruojami ir visi nacių kolaborantai, vis pilnėja. Tačiau kada tai taps nebe po archyvarų ir istorikų užraktais saugomu dalyku, viešosios erdvės ir diskusijų objektu – ir toliau nežinia.

Pagaliau, esminis klausimas – ar mums to tikrai reikia? Juk atrodytų, paprasta ir suprantama, jog tai, kad pripažįstame net ir juodžiausias dėmes ant pačių herojiškiausių mūsų istorijos puslapių, padaro mus tik sveikesnius, o mūsų pozicijas – pirmiausia, Vakaruose – tik stipresnes.

Tačiau kol kas, atrodo, dominuoja kita pozicija – to daryti negalima, nes taip tik padedame priešui ir demonstruojame „silpnumą“. Esą, jei mes pripažinsime ir nors menkiausią galimą kokių nors herojų – šiuo atveju, partizanų nuodėmę – mes juos diskredituosime iš principo, iš esmės ir dar suteiksime progą priešams toliau pulti toliau su dviguba jėga.

Tad kol bus taip, karo ir pokario praeitis netaps tokiu stipriu ir skaidriu stiprybės šaltiniu, kokiu galėtų ir turėtų būti, o partizanai nebus išties palaidoti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.