Galiu kalbėti tik už save. Visu vadovavimo VSD su pertrauka laikotarpiu palaikiau ryšius su daugelio būsimų NATO partnerių žvalgybos tarnybomis, taip pat ir CŽV. Be stipraus bendražygio pagalbos neįmanoma sukurti šiuolaikinės modernios žvalgybos organizacijos. Pelnėme pasitikėjimą dar nebūdami NATO.
Noriu pasakyti tiesiai ir aiškiai: jokio asmeninio atlygio man, kaip VSD vadovui, niekas niekada nesiūlė ir „paslaugų“ nepirko. Taip, JAV rėmė tarnybos veiklą ne tik žodžiais. Visa parama, kuri Lietuvoje nebuvo draudžiama, yra įforminta nustatyta tvarka ir pagalbos teikėjai skrupulingai tokio įforminimo reikalavo, kad galėtų atsiskaityti savo valstybių finansų kontrolei.
Pagaliau tai galima nesunkiai patikrinti. Taigi pasakojimas, kurį dar prieš aštuonerius metus girdėjau iš aukšto rango Lietuvos politiko, kad JAV specialiosios tarnybos švaisto pinigus į visas puses lyg smėlį ant ledo, yra mitas ir melas. Iš dalies tai yra tarnybų šmeižtas tų valstybių gyventojų, kurie turėtų susirūpinti, kaip leidžiami jų pinigai užsienyje, akyse.
Tai ir viskas, ką norėjau pasakyti šiuo klausimu, deja, ne pirmą kartą. Nemanau, kad tuo, ką sakau, patikės žmonės, turintys išankstinę neigiamą nuomonę apie vakarietiškas žvalgybos tarnybas. Tačiau reaguoti privalau. O dėl viso kito palaukime jau beveik dešimt metų besitęsiančio tyrimo pabaigos.
Kitos mintys šiame rašinyje yra susijusios ne su „tyrimu“, o su kova prieš terorizmą ir teroristus. Terorizmas tebėra didžiausia grėsmė pasaulyje. To nereikėtų pamiršti nei valstybių vadovai, nei piliečiai.
Jei atsiranda ilgesnis tarpas tarp teroro aktų, gyventojai, ypač Vakarų Europoje, atsipalaiduoja, užmiega ir atsibunda tik po naujo išpuolio. Atsipeikėję kimba savo valdžiai į atlapus, verčia aiškintis, kaip buvo ruošiamasi užkirsti tam kelią, kaip ne tik koordinuojama veikla tarp savų saugumą užtikrinančių tarnybų, bet ir kaip keičiamasi informacija su kitomis valstybėmis.
Deja, paaiškėja, kad nuo įvykio iki įvykio pažanga kovojant su terorizmu menka. Tebeklesti žinybiškumas. Paskui pasipila aiškinimai, kad reikia kovoti su priežastimis. Patys tie aiškinimai nėra blogi, bet praktikoje jie taip ir lieka teoriniais samprotavimais.
Nacionalistinis europinės kilmės terorizmas tarsi baigėsi savaime. Būdamas ambasadoriumi Ispanijoje stebėjau ETA pabaigą. Grandiozinių Europos bendrijos permainų fone jėgos priemonės už savo identitetą tapo beprasmiškos. Bet nėra jokios garantijos, kad naujų išbandymų Europai akivaizdoje neatsiras į kovą šaukiančių organizacijų.
Apie „Brexit“ pasekmes ne tik ekonomikoje vengiame kalbėti. Balkanuose bręsta nauja trintis. Tikėkimės, kad ne kruvina. Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris įspėja apie tokią galimybę. Negirdėjau šia tema išsamesnių komentarų.
Europa bėga paskui įvykius. Po ryškesnio teroro akto moka pademonstruoti solidarumą, įspūdingai pakalbėti, tuo viskas ir baigiasi. Namudinio terorizmo laikais Europa daugiau ar mažiau žinojo, kaip reaguoti ir kovoti, o islamiškojo ekstremizmo akivaizdoje ji yra visiškai sutrikusi.
Senasis, „klasikinis“, terorizmas, jeigu jį galima taip pavadinti, buvo susijęs su reikalavimais paleisti politinius kalinius, didesnės autonomijos, nepriklausomybės ar kitomis sąlygomis.
Dabartiniai teroristai jokių konkrečių reikalavimų faktiškai nebekelia ir neketina su savo priešininku sėsti nei prie apskrito, nei prie keturkampio derybų stalo. Jų nuomone, dabartinis pasaulis yra velnio pramanas ir jį reikia sunaikinti.
Susidūrimas su dabartiniu terorizmu yra ne politinis, teisinis, bet egzistencinis. Faktiškai JAV yra prisiėmusios didžiąją dalį kovos su terorizmu naštos. Yra dar dvi valstybės, bet jei jas imsi aptarinėti, įstrigsi geopolitinių ir informacinių karų brūzgynuose. Kova su vadinamąja „Islamo valstybe“ yra karas tikrąja to žodžio prasme.
Verta priminti, kad jau po 2001 rugsėjo 11-osios išpuolių buvo aktyvuotas NATO kolektyvinės gynybos penktasis straipsnis. Sutartos priemonės, kaip ore ir žemėje padėti JAV. Kandidatės į NATO net lenktyniavo tarpusavyje, kad kuo geriau pasirodytų. Apie tai dabar niekas nekalba ir nerašo. Tarsi JAV „agentai“ važinėjo po pasaulį ir pirko „paslaugas“.
Beje, Rusija taip pat buvo pasisiūliusi į pradėto karo su terorizmu bendražygius. JAV sutiko ir net kurį laiką buvo keičiamasi „agentūromis“. Dėl įvairių aplinkybių dabartinis bendradarbiavimas tarp valstybių kovojant su didžiausia pasaulio grėsme pasikeitė. Politizavosi, susipynė su geopolitinės įtakos klausimais.
Teroristinės grupuotės iš to tik laimi. Pralaimėjusios vėl atsigauna. JAV priekaištaujama dėl kovos metodų, ši šalis atsikerta griežtais pareiškimais. Karas Viduriniuose Rytuose su teroristinėmis grupuotėmis yra žiaurus, teroristų internete demonstruojamos bausmės priešininkams yra tik mikrodalelė to, kas vyksta tikrovėje. Apie ją galbūt sužinosime po dešimties, dvidešimties metų, o gal ir niekada.
Lietuvos visuomenė dažniausiai yra politizuotų žinių apie terorizmą ir kovą su juo vartotoja, ir tik tie, kurie dalyvauja karinėse misijose, ar būrelis specialiai šia tema besidominčiųjų žino tikrąją situaciją.
Siūlyčiau mėgstantiems šia tema pamokslauti padalyvauti kokiame nors JAV ar Ispanijos nukentėjusių nuo teroro išpuolių asociacijos susirinkime, į kurį didžioji dalis susirenka neįgaliųjų vežimėliuose. Jie tikrai turi daug ką pasakyti ir apie savo jausmus, ir kovą su terorizmu, ir valstybių prestižą.
