Tik dėl to naujasis Registrų centro vadovas S.Urbanavičius staiga nusprendė nutraukti dešimtmečius galiojusią praktiką, kai žurnalistams neatlygintinai buvo teikiami registro duomenys.
S.Urbanavičius padarė netikėtą atradimą ir įtikino premjerą, kad visą šį laiką tai esą buvo daroma neteisėtai. Išeitų, kad duomenis žiniasklaida iš valstybinės įmonės visą laiką lyg ir vogė.
Toks buvusio STT vadovo požiūris, kai aplink matomi vien potencialūs vagys, labai stebinti neturėtų, ypač šią savaitę skambiai subliūškus daug metų tirtai su Europos vyrų krepšinio čempionatu susijusiai bylai.
Kita vertus, „vagis“ demaskavusio S.Urbanavičiaus prielaidoms pritaręs S.Skvernelis tokiu atveju turėjo pateikti klausimą: o kodėl buvusio STT vadovo pavaldiniai anksčiau to nepastebėjo ir pažeidėjų nepričiupo?
Kai vos kojas apšilęs naujasis Registrų centro vadovas jo pirmtakų įmonėje paliktą netvarką ima kuopti nuo apribojimų valdžios atžvilgiu ne itin palankiai nusiteikusiai žiniasklaidai, kyla ir daugiau įvairių klausimų.
Pavyzdžiui, kas gali paneigti, kad minties prispausti kritiškus žurnalistus S.Urbanavičiui nepakišo kokie nors politikai, anksčiau lyg tyčia nematę keistų Registrų centro vadovo konkursą lydėjusių sutapimų?
Aišku, neatmestina ir tai, kad buvęs STT vadovas Registrų centrą gal painioja su buvusia darboviete, o jame kaupiamus viešus duomenis – su ikiteisminio tyrimo duomenimis.
Ko gero, toks registro duomenų traktavimas teoriškai irgi įmanomas – teisėsaugos pareigūnams, kaip ir žurnalistams, tai yra svarbus darbo įrankis. Bet vis dėlto ši informacija nėra nei ikiteisminio tyrimo duomenys, nei juolab slapta.
Todėl turbūt nėra neteisi ir Seimo narė A.Armonaitė, kuri klausia: ar vieną rytą niekam nežinant nenustojo galioti Visuomenės informavimo ir kiti įstatymai, numatantys prievolę valstybės institucijoms teikti informaciją ir garantuojantys piliečių teisę ją gauti?
Bėda ta, kad pas mus įstatymai tampomi lyg kokia paklodė.
Tai akivaizdžiai iliustruoja ir „Lietuvos ryto“ atskleista skandalinga istorija, kaip Susisiekimo ministerijai vadovaujantis didžiu skaidruoliu besidedantis R.Masiulis pernai paskyrė Registrų centro valdybą.
Iš pradžių buvo atkakliai tikinama, kad jos nariai esą atrinkti griežtai laikantis įstatymų bei Vyriausybės patvirtintos tvarkos. Bandydami nuslėpti tiesą ministro pavaldiniai elgėsi lyg stručiai – nusprendė išvis neteikti informacijos, kaip ta „skaidri“ atranka vyko.
Bet yla vis tiek išlindo iš maišo. Paaiškėjo, kad nepriklausomus valdybos narius R.Masiulis pasirinko iš pažįstamų asmenų rato, o tik po to surengė formalias atrankas.
Ir štai stebuklas – atranką laimėjo tie patys asmenys, kuriuos ministras jau buvo pasirinkęs anksčiau.
„Tai – tik sutapimas. Jeigu į konkursą būtų atėję geresnių, būtų pasirinkti geresni. Tai tik įrodo, kad ankstesnis pasirinkimas buvo teisingas“, – akimis nekaltai klapsėjo R.Masiulis.
Ministras iš kišenės ištraukė ir, jo manymu, sunkiai atremiamų argumentų, kodėl taip pasielgė. Esą buvo rizika, kad įmonę, kol ji neturi nuolatinio vadovo, galėjo išgrobstyti, todėl buvo būtina skubiai paskirti valdybą, kuri tuos pavojus sumažintų.
Žmonės kalba, kad panaši taktika, apeinant jau šios Vyriausybės priimtą nepriklausomų kandidatų atrankos tvarką, buvo sėkmingai naudojama ir paskiriant kitų valstybei priklausančių įmonių valdybos narius.
Tiesa, patikrinti tai sunku, nes, kaip šią savaitę išrėžė S.Skvernelis, visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti.
Todėl nieko keista, kad įkandin premjero iš keblių situacijų kaip kas išmano sukasi ir jo vadovaujami vadinamieji profesionalai.
Antai biudžeto svarstymo išvakarėse į Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko renginį Balyje su žmona susiruošęs finansų ministras V.Šapoka, vos pajutęs, kad gali sulaukti nemalonaus žiniasklaidos dėmesio, staiga pakeitė savo planus.
Ar ne naivu buvo tikėtis, kad kitus apkarpyti savo išlaidas raginančio ministro ir jo svitos nepigi kelionė į tolimą kraštą niekam neužklius?
Bet yra ir kitas šios temos aspektas. Ar gali savo mundurą ministras gelbėti valstybės sąskaita? Juk, kaip priminė buvusi finansų ministrė I.Šimonytė, tiek apie planuojamą renginį, tiek apie biudžeto svarstymą buvo žinoma iš anksto.
Tad jei jau buvo apsispręsta, kad Indonezijoje, Balio kurorte, vykstantis renginys toks svarbus, V.Šapokai esą nederėjo blaškytis – taip buvo sumenkinta susitikimo reikšmė, be to, valstybė patyrė papildomų išlaidų, nes teko keisti bilietus.
Bet kita buvusi finansų ministrė socialdemokratė R.Budbergytė jai tarsi oponavo – esą Finansų ministerijos vadovui negali būti nieko svarbiau už biudžeto svarstymą, todėl jo metu nei egzotinių, nei kokių nors kitokių kelionių geriau iš viso neplanuoti.
Beje, pristatyti kitų metų biudžeto projektą Seime V.Šapokai užteko vos šešių minučių. Nepaisant tokios sklandžios pradžios ir politikų pastangų nukreipti dėmesį nuo galimų trūkumų, politinių aistrų dėl šio dokumento dar gali kilti nemažai.
Nors valdantieji tvirtina, kad biudžetas nėra populistinis, daugeliui specialistų tokie aiškinimai skamba neįtikinamai. Net plika akimi matyti, jog valdžia jau pradeda pinigų dalybas. Juk kitąmet – net treji rinkimai!
Iš kur tų pinigų teks paimti, regis, kol kas galvos pernelyg nesuka. Kai iš opozicijos apkasų į valdžios pusę skrieja kritikos gniūžtės, reikia atsakyti arba tuo pačiu, pavyzdžiui, kaip pastarosiomis dienomis daro R.Karbauskis, arba pabarstyti pinigų. O dar geriau – ir viena, ir kita.
