Spaudos konferencijoje „Sąjūdžio Lietuva. Minint pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo trisdešimtmetį: lūkesčiai, tikrovė ir ateitis“ dalyvavo buvęs Sąjūdžio, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis teigė, kad minima labai svarbi diena: „Prieš trisdešimt metų – tai buvo dvi dienos ir visa naktis tarp jų be pertraukos, kai Sporto rūmai skambėjo dainomis, kalbomis, dokumentais, čia pat skelbiamais Lietuvai, kaip nauja epocha, kurią skelbė Lietuvos Sąjūdis“.
Kritika valstybės vadovams
Anot jo, valstybė ir jos vadovai šią dieną galėtų paminėti reikšmingiau: „O gal (valstybės vadovai – aut. past.) ir nejaučia, kad stovi ant tų pačių pagrindų, o mes tuos pamatinius pagrindus jaučiame. Kalbėjome apie pamatinius dalykus ir steigėm naują Lietuvą“.
V. Landsbergio teigimu, Sąjūdis skelbė kitos Lietuvos viziją, neklimpusios Sovietijoje su melais ir visomis blogybėmis.
Profesoriaus teigimu, šiandien yra puiki proga ne tik prisiminti nuveiktus Sąjūdžio darbus, bet ir tai, ką šis judėjimas galėjo nuveikti daugiau.
„Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas įkūnijo kitokią dvasią. Tai buvo dienos, kurios sukrėtė Lietuvą. Jau buvo televizija, buvo stebima, šimtai tūkstančių žiūrėjo į ekranus, jaudinosi, verkė, o kai kurie net mirė. Reiktų žinoti jų vardus, kai kurie taip jaudinosi, kad net širdis neatlaikė“, – kalbėjo jis.
Sąjūdis - didžioji pamoka
„Mes nieko neatėmėm, bet tik susigrąžinome tai, kas iš mūsų smurtu buvo atimta“, – kalbėjo V. Landsbergis ir pridūrė, kad nuo pat Sąjūdžio pradžios buvo aišku, kad kova bus sunki, juolabiau, kad vienintelė turėta jėga buvo – moralė. „Turėjome laimėti įtikindami, kad teisingumas atneš naudą visiems. Jie to nesuprato, panaudojo jėgą ir pralaimėjo“, – kalbėjo profesorius.
„Mes tos laisvos Lietuvos vis dar norime ir pagal galimybes mėginame už ją kovoti. Taip ir judam – du žingsniai pirmyn ir vienas atgal, bet vis tiek einame į priekį“, – kalbėjo V. Landsbergis ir pridūrė, kad Sąjūdis liko kaip didžioji pamoka, kad galima ir reikia gyventi kitaip.
„Gyvenimas – tai buvimas tarp artimų ir geros valios buvimas tarp geros valios žmonių“, – šyptelėjo profesorius ir priminė, kad Sąjūdis buvo tam tikra idelologija, kvietusi būti artimais, remti vienas kitą. Anot jo, mūsų kaimynystėje yra vieniša, susipriešinusi su pasauliu tauta.
„Trūksta idealizmo, tikėjimo gėriu, gėriu žmoguje ir bendruoju gėriu, dėl kurio dirbame ir stengiamės, dalykai susmulkėję, pavirtę grobiu, kas daugiau prie finansinių srautų prieis... Toks sumenkėjimas yra akivaizdus, ryškus ir didelis. Yra ir noro kitokio gyvenimo, būti kitokiu žmogumi tarp artimų žmonių, neįsileisti į mėšlyną, nebūti jo dalimi. Reikia stengtis išlaikyti vertybinį pojūtį savyje ir žmonių tarpe“, – paklaustas, ko trūksta šių dienų politikams kalbėjo V. Landsbergis.
Profesoriaus teigimu, nereikia laukti, kol kas nors ateis ir pagerins mūsų padėtį, reikia patiems būti tais, kurie gerina padėtį.
Priminė šių dienų skaudulius
Sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus kalbėjo, kad Sąjūdžio pradžioje visi jautėsi kaip šeima, bet netrukus viskas pasikeitė: „Nepastebėjom, kaip mus užvaldė godumas, kolchozinis mąstymas ir biurokratinis presas, kuris dabar mus spaudžia.“
A. Tučkus priminė Dembavoje įvykusią tragediją ir priežastis, kodėl automobilio bagažinėje kalinta mergina negalėjo prisišaukti pagalbos. „Antras įvykis, Darius Povilaitis, aptikęs spragas bando apeliuoti į institucijas, o paskui kreipėsi į žiniasklaidą. Atsakas – baudžiamoji bylą. Į elektroninės sveikatos sistemą investuota daugiau nei keturiasdešimt milijonų ir visi tyli“, – apie visuomenės abejingumą kalbėjo jis. Anot A. Tučkaus, Lietuva jau trisdešimtmetį yra nepriklausoma valstybė, o piliečiai praradę pasitikėjimą savo valstybę. „Kas kurs Lietuvą?“ – retoriškai klausė jis.
