Šia kaktomuša puola naudotis ar net ją kurstyti politikai – jie stoja tos stovyklos, kuri garsiau šaukia, pusėn.
Pagundai pataikauti arba bent nusilenkti aršesniems pasiduoda netgi aukščiausi valstybės pareigūnai.
Būtent tai paliudijo šią savaitę įsiplieskęs skandalas paaiškėjus, kad iš kauniečių Kručinskų šeimos Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba jau maždaug mėnesį buvo paėmusi du mažamečius vaikus, įtardama tėvus smurtu prieš juos. Kokios triukšmo priežastys?
Kone prieš porą metų Lietuvą sukrėtė šiurpus įvykis, kai sugyventinių pora mirtinai uždaužė mažametį Matą. Po šios tragedijos kilęs politikų sujudimas pasiekė pačias viršūnes – pati prezidentė ėmėsi globoti ir vadelioti vadinamąją Mato reformą.
Šitaip buvo pavadinta radikali vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka, kurios svarbiausias tikslas buvo sustiprinti ir prie visuomenės priartinti įvairias struktūras ir maksimaliai palengvinti jų galimybes paimti atžalas iš tėvų vos gavus duomenų apie prieš vaikus naudojamą smurtą.
Reforma buvo palaiminta greitai ir kone vienbalsiai. Nenuostabu – juk dauguma žmonių tada labiausiai piktinosi tuo, kad valstybė laiku nesureagavo į smurtą prieš Matą ir leido jį nužudyti.
Bet radikalias dešiniąsias idėjas išpažįstanti stovykla, kurioje yra ir politikų, nenurimo. Tokie veikėjai kovą su smurtu ar diskriminacija įvardija kaip blogį, su kuriuo kovoja, – „supuvusį ir bankrutavusį vakarietišką liberalizmą“.
Stiprybės ši stovykla semiasi iš violetinės Garliavos istorijos, kai žūtbūtinai „gynė mergaitę“ nuo tariamų pedofilų ir valstybės.
Nieko keista, kad dabartinis įvykis Kaune vėl iš karto pabudino šiuos žmones, kurie visu balsu ėmė šaukti, jog Mato reforma, kaip ir turėjo atsitikti, virto „totalitarizmu“, „policinės valstybės smurtu“ prieš svarbiausią visuomenės ląstelę – šeimą.
Prie šios stovyklos iškart prisidėjo didžiulė visuomenės dalis, kuri tiesiog automatiškai ir, žinoma, neigiamai reagavo į patį vaikų paėmimo faktą. Lygiai taip pat tie patys žmonės rėkė po Mato tragedijos piktindamiesi valstybe, kuri laiku neatėmė vaiko iš smurtaujančių augintojų.
Kaip dažniausiai būna tokiais atvejais, viešojoje erdvėje vėl dominavo vienos pusės – tėvų ir artimųjų versija. Buvo prisiekinėjama, kad vaikai buvo atimti tik dėl kelių motinos kepštelėjimų sūnui parke, kuriuos užfiksavo ir policiją iškvietė praeiviai.
Taip pat buvo tvirtinama, kad policijos pareigūnai bei Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovai elgėsi šiurkščiai, mažamečius paėmė ir ikiteisminį tyrimą prieš motiną pradėjo be jokio pagrindo.
Šitokias versijas dar labiau sustiprino išaiškėjęs faktas, kad Kauno valdininkai pamelavo, jog mažamečių motina sulaikymo momentu buvo neblaivi.
Nenuostabu, kad po to pareigūnų ir valdininkų įtikinėjimai, jog jie nustatė, kad vaikai šeimoje buvo mušami rykštėmis, o tėvai, ypač motina, nebendradarbiavo su įstaigomis, kurios siūlė pagalbą, nuskendo pasipiktinimo triukšme.
Kaipgi tokioje situacijoje galima apsieiti be politikų, juolab mėgstančių pasirodyti visų skriaudžiamųjų užtarėjais? Todėl Seimo valstiečiams atstovaujantys N.Puteikis ir M.Puidokas nėrė į įvykių sūkurį – dalyvavo protesto akcijoje, darė spaudimą pareigūnams, brovėsi į valdiškas patalpas, kur buvo svarstomas vaikų likimas.
Bet Seimo opozicijai ėmus piktintis tokiais abejotinais valdančiųjų politikų veiksmais vyresnieji juos užstojo. Premjeras S.Skvernelis paskelbė, kad šiuo atveju tarnybos perlenkė lazdą, o valstiečių vedlys R.Karbauskis pareiškė, jog Seimo valdančioji frakcija pati ištirs šį reikalą.
Tiktai pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos formaliai į Vyriausybę deleguotas, bet realiai prezidentės D.Grybauskaitės globojamas socialinės apsaugos ir darbo ministras L.Kukuraitis šįkart pasirodė išmintingiau. Apgailestaudamas dėl tokios reformos grimasos ministerijos vadovas viešai paragino žiūrėti į abi puses ir, svarbiausia, mėginti tartis, aiškintis, o ne kelti triukšmą, taip pirmiausia traumuojant vaikus.
Abejojant nuožmiausių „vaikų gynėjų“ nuoširdumu reikėtų pripažinti, kad kita stovykla, kategoriškai stojusi į valstybės institucijų pusę, irgi nepagrįstai skuba.
Akivaizdu, kad atitinkamos tarnybos šiuo atveju neveikė deramai: iš karto pritaikė žiauriausią sankciją, paėmė vaikus, tačiau vėliau delsė, nebendravo su visuomene ir žiniasklaida tiek prieš kilusio triukšmo kulminaciją, tiek jos metu.
Prieštaringų minčių sukelia ir skandalo atomazga – skubus valdininkų sprendimas grąžinti vaikus tėvui, po to leisti su jais matytis ir motinai, nors prieš tai sankcijas palaimino teismo sprendimas.
Vadinasi, visi ankstesni valstybės institucijų sprendimai dėl šios šeimos buvo nepagrįsti. O gal tiesiog buvo pasiduota dalies visuomenės ir politikų spaudimui?
Bet kokiu atveju galima teigti, kad skubiai iškeptai vadinamajai Mato reformai nebuvo tinkamai pasirengta, – trūksta ir platesnio mąstymo, ir kvalifikuotų specialistų, ir pinigų.
Galima spėti, jog ne viskas gerai ir su įstatymą lydinčiais teisės aktais, – juose turėtų būti detaliau apibrėžta, ką laikyti smurtu, kokios šeimos nusipelno, kad joms būtų taikomos kraštutinės priemonės – atimami vaikai.
Tačiau panašiai būtų galima apibūdinti ne vieną dabartinės valdžios jau įvykdytą ar tebevykdomą pusiau skustą, pusiau luptą pertvarką, kurių pasekmės tiesiog nenuspėjamos.
O tai, kad kai kurie politikai ciniškai naudojasi tokiomis situacijomis, – irgi nieko nauja.
