Iš pirmo žvilgsnio nelabai kas ir pasikeitė – Vilniaus burbulas toliau burbuliuoja gana saugiai izoliuotoje autonomijoje nuo Kultūros komiteto pirmininko ir jo vyriausiosios Seimo teologės.
Šiek tiek pasinervina feisbukuose, paspirga, vieną sykį net į didelį mitingą susirinko, o porą kartų į smarkiai mažesnius, bet šiaip pernelyg nesijaudina ir nesijudina. Nes ekonomika vis dar auga, nauji restoranai atidaromi, burnų socialiniuose tinkluose niekas dar neužkišo.
Tai ko čia pernelyg putotis? Išgyvenom vieną keistą valdančiąją daugumą, išgyvensime ir šią.
Provincija, arba, anot to paties komiteto pirmininko, apačios irgi iš koto verčiančio pokyčio savo gyvenime nepastebėjo. Na, sekmadieniais svaigalų čiaupą prisuko, maža bėda, lietuvis tiesiog išmoko apdairiau planuoti pirkinius ir laiką.
Na, prasidėjo šiokie tokie judesiai socialinėje rūpyboje, sveikatos apsaugoje ir švietimo dirvonuose, tik dar tokie neaiškūs, kad nežinai žmogus, ploti jiems ar švilpti.
Egzotiškiausios idėjos (tautiniai kostiumai ir embrionai) taip sparčiai dingsta atmintyje, jog greitai jų nebeprisimins net patys autoriai, o, tiesą sakant, gal ir pernelyg patys jomis nesidomėjo – numeti pokštą publikai, o kol ji siautėja kritikuodama, eini daryti rimtų dalykų.
Rimti dalykai, kaip ir kiekvienas žino, tai resursų užsitikrinimas, informacijos kontrolė ir nepriklausomų valdžios atšakų virškinimas.
Su pirmuoju punktu šiek tiek sunkiau, nes valstybinių įmonių tarybose ir valdybose vienos partijos monopolio nematyti.
Su žiniasklaida energijos daugiau, tačiau irgi sunkiai vienu kartu virškinamas kąsnis, tai čia lėčiau baksnoja. Tai kokią prieigą prie Registrų centro apribos, tai žydromis akimis pasiūlys naują LRT valdymo modelį.
Teismų apskritai rankos nepasiekia, nors ir stengiasi premjeras apsistatyti jėgos struktūrų alumnais. Tai ir tenka kol kas miglotai murkti, kad gal Konstitucinis teismas ne visai taip formuojamas.
Užsienio reikaluose irgi kažkaip viskas ramiai ir tyliai, su lenkais lyg daugiau bendraujame, o šiaip tylime, krutame ir su baime laukiame, kas imsis vairuoti Vokietijos lokomotyvą po A.Merkel. Antra vertus, dabartiniai valdantieji kažkokios revoliucijos užsienio politikoje ir nežadėjo, aure, nė nesimaivydami sutiko su dviem procentais gynybai.
Tai gal jeigu nėra labai blogai, viskas visai gerai? Ir jeigu tuos dvejus metus kažkaip prastūmėme, prastumsime ir dar dvejus?
Labai norisi, kad optimizmas triumfuotų prieš sveiką protą, tačiau kiekvienas, besituokiantis antrą, trečią, o gal ir ketvirtą kartą, paliudys, jog vis dėlto reikėjo klausyti sveiko proto.
Valstiečiai tiek malkų nepriskaldė ne todėl, kad būtų stokoję entuziazmo. Ir kirvis mažokas, ir rąstai šakoti. Netgi didžiausias fantazuotojas nebūtų patikėjęs, jog per dvejus metus įmanoma įgyvendinti visas ambicijas, surašytas į Vyriausybės programą.
Vienų nepavyko todėl, kad gavę valdžią ir susipažinę su reikalais kiek pabūgo: o staiga ims ir mūsų siūlomos naujovės neveiks; arba veiks blogiau nei tas, kas braška, traška, bet kažkaip važiuoja.
Kitų todėl, kad fantazijos Seimo plenariniame posėdyje yra viena, o pajudinti inertišką valdžios aparatą – visai kita. Kartais, kai tikrai reikia reformų, ši inercija siutina, o kartais, kai jos būtų žalingos, tampa savotiška svertų ir atsvarų sistema.
Bet mažiausiai optimizmo įkvepia tai, kad ši valdžia dar nebuvo išbandyta krize.
Ne kažkokia komunikacine ar konstitucine, o paprasčiausia ekonomine. Ji paima už gerklės, atjungia deguonį į galvą ir tada galva pradeda krėsti niekus.
Ir jau visai neramu, kad būtent 2020-uosius ekonomistai dažniausiai ima nurodyti kaip būsimos krizės atskaitos tašką.
Kaip tik pats geriausias metas viską sujaukti ir palikti srėbti kitai daugumai.
